Šiandien operos solistas dirba viename iš didžiųjų prekybos centrų uostamiestyje kasininku. Tačiau tai anaiptol nėra graudi istorija. I. Bakanas ne tik nestokoja humoro jausmo, bet ir planuoja artimiausiu metu vėl kelti sparnus į Vieną – ten, iš kur buvo priverstas sugrįžti.
Iš Lietuvos solistas išvyko dar 2008-aisiais. Per daugiau nei 10-metį I. Bakanas kopė karjeros laiptais Vienoje ir kitose įvairiose Europos šalyse. Tačiau staiga prasidėjusi pandemija, kaip ir daugeliui, viską sustabdė neribotam laikui. Kaip pats pasakojo savo ankstesniuose interviu, užsidarius teatrams ir įvairioms kitoms įstaigoms, menininkui ir kitiems jo kolegoms iš svetimų šalių tiesiog buvo nupirkti bilietai, kad jie grįžtų į savo gimtuosius namus. Parvykęs į Klaipėdą dainininkas ilgai neužsisėdėjo savigailos būsenos – pandemijos pabaigos ir sugrįžimo į tarptautines scenas nusprendė laukti įsidarbindamas prekybos centro kasoje.
Dainavo nuo vaikystės I. Bakanas išskirtiniu muzikalumu pasižymėjo dar vaikystėje. Solistas sako, kad potraukį muzikai paveldėjo iš mamos ir močiutės.
„Mano mama jaunystėje mokėsi groti smuiku, o močiutė mėgo dainuoti rusų liaudies dainas apie karą… Tai turbūt potraukį muzikai paveldėjau iš jų. Dainavau jau nuo darželio laikų. O prieš mokyklos baigimą pastatėme vaikišką operą pagal kompozitoriaus Genadijaus Gladkovo pjesę “Mėlynasis šuniukas„, kurią režisavo Irena Maksimova. Būtent tada mane ir pastebėjo mano būsimoji dėstytoja, I. Maksimovos mama, profesorė Ona Gliškaitė. Gavau pasiūlymą stoti į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą“, – savo istorija dalijosi pašnekovas.
Menininkas anksti neteko tėvo, mat tėvų skyrybos įvyko I. Bakanui dar esant visai mažam – tuo metu jam buvo ne daugiau nei 3 metukai.
„Savo tikrojo tėvo, galima sakyti, nepažinojau. Jis mus paliko tada, kai aš dar buvau labai mažas. Ir man, kaip berniukui, visada buvo skaudu dėl to. Todėl ilgainiui muzika man tapo lyg ir savotiška neapykantos forma mano tėvui, norėjau kuo greičiau tapti žinomas, kad mano tikrasis tėvas išgirstų ir sužinotų, ką jis prarado. Taigi sutikau studijuoti Menų fakultete“, – pasakojo dainininkas.
Dar studijuodamas I. Bakanas pradėjo dirbti Klaipėdos muzikiniame teatre, taip pat dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose.
„Buvo toks vienas konkursas – “Hans Gabor Belvedere Singing Competition„, kuris vyko Jūrmaloje ir kuriame tarpusavyje varžėsi daugiau nei 3 000 dainininkų iš visų Baltijos šalių. Pats šiame konkurse dalyvavau 3 kartus. Važiuodamas ten paskutinį kartą 2008-aisiais pasakiau sau, kad daugiau čia nebedalyvausiu. Ir tada aš jį laimėjau. Nuo tada išvykau iš Lietuvos“, – apie atkaklumu prasiskintą kelią į didžiąsias Europos scenas kalbėjo menininkas.
Lemtingas susitikimas Jauną solistą pastebėjo Lietuvos operos primadonos, pasaulinio garso operos solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos agentas, kuris I. Bakanui pasiūlė prisijungti prie Miuncheno „Staatsoper’os“ Jaunojo ansamblio, kad jaunasis menininkas įgautų daugiau praktikos ir turėtų galimybę išeiti į didžiąją sceną, dainuoti kartu su įžymiais dainininkais ir dirigentais.
„Sutikau. Tik su operos solistams atstovaujančiais agentais yra šiek tiek sudėtinga – kol esi jaunas, iš tavęs jie nori išspausti viską, kas dažnai reiškia net balso sugadinimą. Laiku šito nesupratus, karjera gali labai greitai pasibaigti. Todėl reikia nesileisti vedžiojamam ant pavadėlio, o galvoti savo paties galva“, – įsitikinęs atlikėjas.
Pokalbininkas priduria, kad įmanoma tapti labai žymiu dainininku net per ganėtinai trumpą laiką: „Tačiau visada iškyla klausimas – kiek ilgai visa tai tęsis. Man visada buvo svarbiausia dainuoti. Nes man tai patinka. Tad po vienerių metų bendradarbiavimo su šiuo agentu atsisakiau jo paslaugų“, – apie drastišką sprendimą pasakojo solistas.
„Dauguma žmonių mano, kad, esant operos solistu, užtenka tiesiog “atidaryti„ burną ir iš jos pradeda kristi pinigai. Iki tol, kol pasieksi tarptautines scenas, reikia daug dirbti. Negana to, šioje sferoje egzistuoja ir nemažai neteisybės“, – teigė I. Bakanas.
Pasigenda pagarbos Pašnekovas neslepia, kad grįžimas į Lietuvą buvo sunkus, bet, kaip ir didžiajai daugumai, – priverstinis sprendimas.
„Buvo labai sunku žengti šitą žingsnį ir grįžti atgal į Lietuvą. Gal kokį mėnesį laiko sėdėjau izoliacijoje ir galvojau: “Igori, ką tu toliau darysi su savo gyvenimu?„ Turėjau kažkiek santaupų, tačiau suvokiau, kad anksčiau ar vėliau jos baigsis. Bet vėliau pagalvojau, kad galiausiai čia, Lietuvoje, žmonės net ir su “raudonais„ diplomais šveičia tualetus. Vadinasi, ir aš kažką sugalvosiu“, – kalbėjo menininkas.
I. Bakanas įsitikinęs, kad vien Lietuvoje padaryti operos solisto karjerą yra sudėtinga.
„Nenoriu nieko blogo sakyt apie Lietuvą, bet yra čia tam tikrų niuansų. Turbūt girdėtas posakis, kad Lietuva – giminių kraštas? Tai tas pats galioja ir meno sferoje. Užsienio teatruose nėra pastovios nekintančios trupės. Galbūt yra keletas nuolatinių žmonių, tačiau visi kiti yra kviestiniai solistai. Tada yra pakviečiami žymiausi pasaulio operos solistai, kurie atlieka pagrindinius vaidmenis. Taigi tokiu būdu teatrai vilioja žiūrovus žinomais vardais“, – pastebėjimais dalijosi atlikėjas.
„Lietuva yra popmuzikos šalis. Tai nėra blogai, bet klasikos žanras pas mus jau seniai nesivysto. O ir Klaipėdoje nebeliko klasikinio dainavimo studijų programos. Jeigu nori studijuoti šią specialybę – prašau, važiuok į Vilnių. Galiausiai, pabaigęs studijas, dar turėsi gerai paieškoti darbo vietos, o ypač jeigu neturėsi pažįstamų. Ir man yra labai skaudu dėl to“, – apmaudo neslėpė solistas.
I. Bakanas sako, kad dar vienas esminis skirtumas tarp Lietuvos ir užsienio yra pagarba. Būtent jos dainininkas labai pasigenda mūsų šalies kultūros įstaigose.
„Užsienyje su tavimi pasikalbėti apie būsimą operą ateina pats režisierius su visa komanda ir visu scenos maketu bei mažais žmogeliukais jame, viską tau parodo ir paaiškina nuo A iki Z. O Lietuvoje režisierius ateina pas visą trupę, pasirodo, prisistato ir išeina, pasakydamas, kad grįš po dviejų savaičių. Viskas. Jam neįdomu“, – savo asmenine patirtimi dalijosi pokalbininkas.
„Stovint užsienio scenose yra įprasta, išgirdus savo vardą ir pavardę, girdėti audringus plojimus. Pirmiausia dėl to, kad taip publika tave pasveikina atvykus į šią šalį, prisijungus prie šios operos. Tai yra normalus ir pagarbus publikos bei teatro atstovų pasveikinimas ir padrąsinimas, net tada, jei tu nesi pasaulinio lygio žvaigždė. Jiems svarbu, kad jaustumeisi kaip namuose. O pas mus, Lietuvoje, jeigu tu nesi Violeta Urmana, Asmik Grigorian arba Almas Švilpa, vargu ar susilauksi aplodismentų pirmą kartą atvykęs koncertuoti į kokį nors teatrą“, – teigė I. Bakanas.
Negana to, pasak atlikėjo, Lietuva be galo lepina publiką beveik visas žymiausias operas statydama lietuvių, o ne originalo kalba.
„Ir tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios aš palikau Lietuvą. Kur aš, kaip operos solistas, panaudosiu lietuvių kalba išmoktas populiariausias arijas?“ – pasakojo solistas.
Situacijai tapus stabilesnei – atgal į Vieną Kol kas operos solistas vis dar gyvena laukimu, kada visa pandeminė padėtis pasaulyje taps stabilesnė. Tačiau pasiūlymų iš užsienio operos teatrų sulaukia jau dabar.
„Spalio mėnesį turėjau galimybę vėl grįžti į Vieną, tačiau atsisakiau, nes situacija vis dar tebėra nestabili. Į dainavimą grįšiu iš karto, kai pandemija praeis arba bent jau aprims. Man labai reikia aiškumo ir stabilumo. Todėl šiandien, dirbdamas prekybos centre, tai ir turiu. Žinoma, dabar prasidės truputį sunkesnis finansinis laikotarpis, šildymo sezonas. Bet kažkaip susitvarkysiu“, – optimistiškai nusiteikęs kalbėjo menininkas.
Tačiau paklaustas, ar ateities planuose nemato savęs Lietuvoje, galbūt net kaip privačios savo vardo muzikos mokyklos įkūrėjo ir mokytojo, I. Bakanas atsako ilgai nesvarstęs: „Man yra ne kartą siūlę dėstyti, tačiau visada atsisakydavau, nes nemoku šito daryti ir bijau. Tai be galo atsakingas darbas, o sugadinti jauno žmogaus balsą yra labai lengva. Tačiau, kas žino? Gal kada nors?..“ – svarstė operos solistas.
Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninio albumo nuotr.
