Pagerbti Partizanai Jonas Misiūnas – Žalias Velnias Ir Benediktas Trakimas – Genelis

Gruodžio 11 d. vyko KASP Didžiosios Kovos apygardos įkūrėjo ir vado Jono Misiūno – Žalio Velnio 110-ųjų bei štabo viršininko Benedikto Trakimo – Genelio 100-ųjų gimimo metinių minėjimas. Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės kariai prie Jono Misiūno – Žalio Velnio paminklo, Kaugonių geležinkelio stotyje, (Kaišiadorių r.) ir Migūčionių kapinėse (Elektrėnų r.) prie partizano  Benedikto Trakimo-Genelio paminklo padėjo gėlių vainikus bei partizanų atminimą pagerbė šūvių salvėmis. Žaslių Šv. Jurgio bažnyčioje už partizanus buvo aukojamos Šv. Mišios. Pranešimus skaitė Stanislovas Abromavičius („Didžiosios Kovos apygardos istorija“), Greta Poskočiumaitė („Partizanų šeimų istorija“), LRS Seimo narys, istorikas Valdas Rakutis („Ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje 1944-53 metais“), Alma Nasevičiūtė (skaitė ištraukas iš Benedikto Trakimo prisiminimų knygos „Noriu džiaugtis laisve“). Koncertinę programą paruošė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos absolventė Rūta Visockytė. Jonas Misiūnas (slapyvardis Žalias Velnias) – Didžiosios Kovos apygardos organizatorius ir rinktinės vadas. Gimė 1911 m. Valmonių k. (Pagirių vienkiemis), Pušaloto valsč., Panevėžio apskr. Nužudytas 1947 m. kovo 11 d. Maskvoje. 1931 m. išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Nuo 1934 m. – Lietuvos kariuomenės liktinis puskarininkis, 1940 m. Lietuvos kariuomenės husarų pulko Kaune viršila. 1941 m. birželį su kariuomenės likučiais iš Valkininkų traukėsi iki Minsko, kur perėjo pas vokiečius. 1942-1944 m. tarnavo Lietuvių savisaugos geležinkelio apsaugoje, Kaugonių ruože. Lietuvos Laisvės Armijos narys. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į Vietinę rinktinę, vasario 16 d. išvyko mokytis į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą. Čia tarnavo kelis mėnesius, kol vokiečiai Vietinę rinktinę išvaikė. Nuo 1944 m. gegužės 15 d. slapstėsi Kaugonių apylinkėse, kur gyveno jo šeima. Liepos mėn. Musninkų valsčiaus Janionių k. apylinkėse organizavo pirmą partizanų vanagų – Didžiosios Kovos būrį. Nuo 1944 m. liepos – Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinės vadas, 1945 m. sausio 15 d. – 5-os Lietuvos Laisvės Armijos apylinkės vado pavaduotojas, štabo I Operatyvinio skyriaus viršininkas ir Vanagų (partizanų) / Didžiosios Kovos rinktinės vadas, balandžio 13 d. – 5-os Lietuvos Laisvės Armijos apylinkės ir Didžiosios Kovos rinktinės vadas, Didžiosios Kovos apygardos organizatorius, 1945 m. gruodžio 1 d. – Didžiosios Kovos apygardos vadas. Partizanų leitenantas. 1946 m. rugpjūčio 13 d. iškviestas į Vilnių ir suimtas. Sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. 1998 m. suteiktas (po mirties) pulkininko laipsnis. Įamžinant J. Misiūno atminimą, aikštė prie Kaišiadorių geležinkelio stoties pavadinta J. Misiūno aikšte, o 1997 m. kovo 11 d. prie Kaišiadorių geležinkelio stoties pastato iškilmingai atidengta atminimo lenta. Benediktas Trakimas (slapyvardis Genelis) – partizanas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas. Gimė 1921 m.gruodžio 15 d. Naujažerio kaime, Žaslių valsč. Mirė 1998 m. gegužės 5 d. Vilniuje, palaidotas Migūčionių kapinėse). Emilija ir Jurgis Trakimai gyveno gana pasiturinčiai, turėjo 23 ha žemės, gerus statinius. Tėvas buvo išsilavinęs, rašė šešiomis kalbomis. Šeima augino 8 vaikus – septynias dukras ir vieną sūnų, kuriuos auklėjo patriotiškai, todėl net keturios dukros (Ona, Apolonija, Anastazija ir Veronika) tapo ryšininkėmis, o sūnus Benediktas partizanu. Prieš karą šeima nusprendė persikelti gyventi į Vilnių. B. Trakimas nuo 1939 m. gyveno Vilniuje, dirbo sanitaru. Pirmąją sovietinę okupaciją sutiko Vilniuje, su dar septyniais bendraminčiais įkūrė slaptą grupelę “Zigfrido liniją”, į kurią prieš pat vokiečių okupaciją NKVD įliejo savo agentą. Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 m. balandžio mėn. B. Trakimas įstojo į Reicho darbo tarnybą (į ją galėjo stoti 1921 m. gimę jaunuoliai, norintys išvengti kariuomenės) ir išvyko į Vokietiją, Riugeno salą. Ten praleido 8 mėnesius, po to grįžo į Lietuvą. 1943 m. sausio mėn. sugrįžęs ėmė dirbti prekyboje, tačiau netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Iš pradžių bandė to išvengti, tačiau gegužės mėn. buvo sulaikytas ir paskirtas į 3-ą lietuvių batalioną. Tarnavo prie Gočino (netoli Sankt Peterburgo), vėliau prie Veimarno. Būdamas fronte dirbo maitinimo skyriaus viršininku. 1943 m. rugpjūtį iš kariuomenės dezertyravo ir grįžo į Lietuvą. Ėmė slapstytis pas mamos brolius Marcinkevičius Žibavičių kaime (Žaslių valsč.). Dar prieš sugrįžtant Raudonajai armijai, su vietinių kaimų jaunimu sprendė kaip elgtis – trauktis į Vokietiją ar likti Lietuvoje. Pasirinko pastarąjį variantą. Prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę slapstėsi Paukščių kaime pas pusbrolį Bronių Marcinkevičių-Uosį, kuris tuo metu jau partizanavo. 1944 m. rugpjūčio pradžioje pirmą kartą sužinojo, kad aplinkiniuose miškuose jau veikia ginkluoti lietuvių partizanų būriai. Pats į partizanų gretas įsiliejo 1944 m. gruodžio mėn. Davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Iš pradžių buvo Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinės partizanas, 1-o Klevelio bataliono būrio, nuo 1945 m. kovo – rinktinės štabo apsaugos būrio, 1-o bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 m. gruodį – Didžiosios Kovos apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 m. kovo mėn. – apygardos štabo viršininkas. B. Trakimui teko dalyvauti 1945 m. balandžio 13 d. vykusiose partizanų ir NKVD kareivių kautynėse. Jau nuo balandžio mėn. pradžios NKVD daliniai vykdė Didžiosios Kovos rinktinės dislokacijos vietų paiešką. Partizanai jausdami artėjančius siautimus mėgino atsitraukti į Semeliškių valsč., tačiau Kaugonių–Dainavos miške pateko į apsupimą. Partizanai visą dieną mėgino prasiveržti pro apsupties žiedą, tačiau rusams nuolatos papildant savo karines pajėgas, tai tapo praktiškai neįmanoma. Temstant prasidėjo tiesioginiai susirėmimai. Pusantros valandos trukusiame mūšyje žuvo 16 partizanų (pagal okupantų duomenis 35 ar net 52 asmenys). Tarp žuvusiųjų buvo mjr. Mečislovas Kestenis–Serbentas ir Zigmas Kacevičius–Genius iš Gilučių k. (Žaslių valsč.). Priešo nuostoliai siekė 70 nukautų asmenų. Tai buvo dideles netektis atnešęs mūšis. 1947 m. apygardos veikla ėmė krikti. Galutinė sumaištis įsigalėjo suėmus Joną Misiūną-Žalią Velnią. Nors. B. Trakimas Juozo Lukšos-Daumanto buvo informuotas apie Juozo Markulio-Erelio ir Vytauto Pečiūros-Griežto išdavystes, dar kurį laiką pats bandė įsitikinti jų melagystėmis. Taip, su jų padirbtais dokumentais, 1947 m. gegužės 18 d. kartu su seserimi, partizanų ryšininke Ona Trakimaite-Ožka Kaune, Laisvės alėjoje, buvo sulaikytas. Tų pačių metų lapkričio 22 d. Ypatingojo pasitarimo nuteistas 25 m. kalėti. Kalėjo Intos, Vorkutos lageriuose, Komijoje. 1956 m. birželio 19 d. bausmė sumažinta iki 15 m. lagerių. 1957 m. spalio mėn. paleistas. Draudžiant gyventi Lietuvoje, gyveno Daugpilyje, Latvijoje. 1989 m. su šeima grįžo į Lietuvą. Po sunkio ligos B. Trakimas mirė 1998 m. balandžio 5 d. Palaidotas šeimos kape Migučionyse, Trakų rajone. 1992 m. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu. Iki mirties buvo atkurtos LLKS Didžiosios Kovos apygardos vadu.