Išgyvenus skyrybas labai svarbu išlikti atviriems pasauliui ir naujoms patirtims, pastebi mokslininkai, mat kitu atveju asmenys, ypač turintys žemą išsilavinimą, gali labai greitai patirti socialinę atskirtį. Tačiau su sunkias skyrybas išgyvenusiomis moterimis dirbantys specialistai sako, kad tai esti labai sunki užduotis – dauguma moterų, ypač patyrusios buvusio partnerio smurtą, yra įsitikinusios, kad yra nieko vertos ir niekur nepritaps.
Ieškančius pagalbos įstaigose atstumia
Sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, atskleidė, kad 45 tūkst. išsiskyrusių lietuvių galima pavadinti „nematomais“ nes, nors ir verčiasi sunkiai, jie vis tiek neatitinka kriterijų, reikalingų socialinei pagalbai gauti. Šį jų „nematomumą“ lemia žemas išsilavinimas ir menkas finansinis raštingumas – nepasitikėdami socialinėmis garantijomis, jie atsiduria šešėlinėje ekonomikoje, todėl gauna mažesnes pajamas.
Taip pat pastebima, kad žemo išsilavinimo išsiskyrę asmenys turi mažesnę savivertę ir sunkiai geba palaikyti gerus santykius ar emocinį ryšį su kitais žmonėmis, nes dažniausiai bijo vėl būti įskaudinti. Tačiau, teigia tyrimo autoriai, atsivėrimas pasauliui ir naujoms patirtims kaip tik pagerintų jų emocinę gerovę, o kartu ir suteiktų galimybių užsidirbti daugiau.
Kauno miesto socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų šeimai skyriaus Šeimos krizių centro socialinė darbuotoja Renata Stanislavavičienė patvirtina, kad bene dažniausia išsiskyrusių žemo išsilavinimo moterų problema – nepasitikėjimas savimi.
„Trūksta pastovėjimo už save. Jos yra nedrąsios, jei reikia kreiptis į kokią įstaigą ar įsilieti į kažkokią bendruomenę. Tai būna labai sudėtinga ypač toms, kurios patyrė vyrų smurtą. Savivertės nebuvimas trukdo ir darbo paieškose – jos įsivaizduoja, kad yra nieko vertos, negaus jokio darbo, nesugebės dirbti. Taip pat jos sunkiai įsilieja ir į darbo kolektyvą, jei jis didesnis“, – pasakoja specialistė.
Jai antrina ir Joniškio rajono vaiko ir šeimos gerovės centro socialinė darbuotoja, koordinuojanti prevencines socialines paslaugas, Monika Melytė, pastebinti, kad tokios moterys yra labai pažeidžiamos dėl menkos savivertės, prarasto pasitikėjimo, dažnai jos susiduria ir su neigiamomis visuomenės nuostatomis jų atžvilgiu.
„Būna, kad jos sulaukia negatyvių pastabų iš aplinkos, susiduria su menkinimu, užgauliais žodžiais, kad ,,tu nieko nedarai, tu bevertė“. O tai dar labiau menkiną jų pasitikėjimą savimi ir motyvaciją ką nors gyvenime keisti“ – kalbėjo ji.
Anot M. Melytės, nepasitikėjimas savimi kiša koją ir norint gauti socialinę pagalbą. „Dažnai darbe susiduriame su tais ,,nematomais“ žmonėmis, kurie net ir esant būtinybei nesikreipia į įstaigas, nenuvyksta į gydymo įstaigas ir pan. Na, pavyzdžiui, asmuo žino, kad jo asmens dokumentas baigė galioti jau prieš kelis metus, bet jis niekur nesikreipia… Tokiems asmenims būtina, kad darbuotojas juos užregistruotų į gydymo ar kitas įstaigas, palydėtų, padėtų išsiaiškinti esamą situaciją ir informuotų asmenis suprantama kalba apie galimus problemų sprendimų būdus. Dažnu atveju tai būna socialiai pažeidžiami asmenys, kuriems sunku patiems būti atsakingiems dėl menko išsilavinimo, žinių trūkumo, nepasitikėjimo, sveikatos problemų, kartais ir visuomenės neigiamo požiūrio, tokių žmonių „nurašymo“, – pastebi socialinė darbuotoja.
Koją pakiša ankstyvi nėštumai
Tyrimas taip pat atskleidė, kad išsiskyrę žemo išsilavinimo asmenys rečiau siekia įgyti naujų įgūdžių. Ypač ši problema opi tarp 45-64 metų amžiaus žmonių – net 68 proc. jų nurodė nedalyvaujantys jokiuose mokymuose, o dalyvaujantys tai darė dėl sertifikato ar dėl to, jog tokie mokymai buvo privalomi darbe. Taip pat apklaustieji tikino, kad jiems darbe nebuvo reikalingi kūrybiniai, kognityviniai, mokymosi ar užsienio kalbų įgūdžiai, kas rodo, jog dažniausiai jie dirbo mažiau kvalifikuotus darbus.
R. Stanislavavičienė tyrimo išvadoms linkusi pritarti. „Čia ir vėl viskas grįžta į tą nepasitikėjimą savimi. Galimybių mokytis yra labai daug, mes moterims siūlome suaugusiųjų mokymus centruose, kur išsilavinimą galima gauti neakivaizdiniais būdais. Bet jos nepasitiki savimi, sako, „na kur aš jau čia mokysiuosi, aš nesugebėsiu, aš negalėsiu“, – pasakojo ji.
O būtent žemas išsilavinimas neretai ir tampa labai didele kliūtimi susirasti darbą. Pasak R. Stanislavavičienės, jau net gyvenimo aprašymo (CV) kūrimas šioms moterims tampa dar vienu nauju išbandymu.
„Kai padedu moterims ieškoti darbo skelbimų, kartu padedu ir susikurti CV. Ir matau, kad vien tas CV kūrimas joms dar kartą smogia per savivertę. Kai reikia užpildyti išsilavinimo skiltį, jos nedrąsiai pasako, kad turi tik pagrindinį išsilavinimą ar baigė tik kokias 7-8 klases. Dažniausia mokyklos nebaigimo problema – ankstyvi nėštumai.
Labai dažnas atvejis mano darbo praktikoje, kai moterys augina vaikus, o vyrai dirba. Nesvarbu, kokie tie vyrai – ar smurtautojai, ar turintys priklausomybių, bet jie išlaiko šeimas ir moterys įsivaizduoja, kad jų gyvenimas visą laiką toks ir bus – jos augins vaikus, prižiūrės namus. Bet jeigu vyrai jas palieka, jos nebežino, ko griebtis, nes reikia ir auginti vaikus, ir dirbti, o tai joms yra didžiulis iššūkis“, – patirtimi dalijosi socialinė darbuotoja.
Visgi Kauno miesto socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Jolanta Vyšniauskienė pastebi, kad kai kada dalis žemo išsilavinimo išsiskyrusių žmonių paprasčiausiai nėra motyvuoti dirbti.
„Kaune susirasti darbą įmanoma, tačiau jie teškia, „už tūkstantį neisiu ir nedirbsiu“. Tai čia jau yra paties žmogaus motyvacijos problema. Jie nukreipiami į visokius projektus, darbovietes, jiems yra suteikiama pagalba ruošiant CV, tačiau jeigu žmogus nenori dirbti, mes jo priversti negalime“, – sako ji.
Tuo metu tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad naujo darbo tokie asmenys yra linkę ieškoti per pažintis – draugus ar giminaičius (58 proc.). Paprastai jie nesiunčia gyvenimo aprašymų, nedalyvauja darbo pokalbiuose.
Nežmoniškas socialinių darbuotojų darbo krūvis
Taip pat pastebima, kad šie žmonės per mažai dėmesio skiria savo emocinei savijautai. Net 25 proc. jų nurodė neturintys gyvenime kuo pasikliauti (įprastas vidurkis – 6 proc.) ir jaučiasi vieniši ir niekam nereikalingi. Dauguma išsiskyrusiųjų gyvena vieni (46 proc.) arba su vaikais (36 proc.) ir turi vieni rūpintis savo namais, dėl ko jaučia dar didesnį spaudimą ir dėl visų problemų yra linkę kaltinti save labiau nei reikėtų.
J. Vyšniauskienės teigimu, nors išsiskyrusiems asmenims stengiamasi suteikti įvairią paramą – maistu, įvairiomis konsultacijomis, teisinėmis paslaugomis ir kt. – visgi psichoterapija dar yra prabanga. „Mūsų šeimų skyriuje dirba tik 2 psichologai, o mes iš viso dirbame su daugiau nei 600 šeimų – taigi, visų poreikių negalime patenkinti“, – sako ji.
Jai pritaria ir R. Stanislavavičienė. „Labai reikia didesnio prieinamumo prie kokybiškų psichologo paslaugų. Ir ne po vieną konsultaciją per mėnesį, kaip dabar dažniausiai yra „valdiškai“ skiriama. Moterims psichologinės pagalbos labai reikia. Nors atrodo, kad jos yra daug, nes yra įvairių pagalbos linijų, bet reikia būtent kokybiškų paslaugų, kur vienas psichologas dirbtų su ta moterimi ilgą laiką, kad galėtų su ja užmegzti ryšį ir kiek galima geriau jai padėti“, – kalbėjo socialinė darbuotoja.
Tuo metu M. Melytė mano, kad reikėtų didinti socialinių darbuotojų skaičių. 95 proc. atskirtyje atsidūrusių žmonių reikalinga parama, kad socialinis darbuotojas juos visur palydėtų iki tol, kol jie įgaus pasitikėjimo savimi ir patys galės būti už save atsakingi.
„Širdis neleidžia palikti tokių žmonių, nes susiduriame su atvejais, kai žmonės yra labai „nematomi“ ir apleisti, pavyzdžiui, jiems nenustatyti dalyvumo lygiai, nors, kad asmuo turi problemų, akivaizdu. Visuomet tarpininkaujame, lydime pas gydytojus, kalbamės, palaikome asmenį šiame sudėtingame procese“, – teigė specialistė.
Kas 5 lietuvis yra „nematomas“, nes jų problemų svorio ir gilių pėdsakų niekas nepastebi.
Šaltinis: Nyksciai
