Žmonės įprato pernelyg romantizuoti meilę. Menas apdainuoja aukščiausius jausmus ir primygtinai tvirtina, tiesiog kalte kala į žmonių galvas, kad svarbiausia – paversti mylimą žmogų savo gyvenimo centru. Bėda ta, kad visi tie menininkai apdainuoja visai ne meilę, o priklausomybę, kurią mes taip dažnai painiojame su meile.
Dėl tokio iškreipto vaizdo labai daug žmonių dabar įsitikinę, jog meilė – tai būsena, kai negali įsivaizduoti gyvenimo be konkretaus žmogaus, gyveni vardan jo ir visą save pašventi jam. Šie žmonės įsitikinę, kad jeigu meilė tikra, tai būtina visiškai ištirpti partneryje. O visa kita – tai tik tikrojo jausmo parodija.
Tuo tarpu iš tikrųjų manyti, kad būtina pašvęsti gyvenimą partneriui – tai paaugliški santykiai. Kai kurie iš mūsų net tapę suaugusiais vis dar lieka šitos klaidos nelaisvėje.
Kad nepatektum į tokią nemalonią situaciją ar kad galėtum iš naujo įvertinti savo santykius, kuriuose esi šiuo momentu, pamėginsime sudėlioti tau į lentynėles visus argumentus, kodėl neverta paversti partnerio savo gyvenimo prasme.
Tu nesijausi asmenybe
Jei pačiu svarbiausiu žmogumi gyvenime laikai ne save, o partnerį, rizikuoji ištirpti jo pomėgiuose, ambicijose ir troškimuose. Nukreipęs visą dėmesį į kitą žmogų, automatiškai atsisakai savų poreikių.
Ar tau žinoma situacija, kai tau norisi vieno, o partneriui – kito, ir galiausiai visada stengiesi nusileisti, nepriklausomai nuo to, kiek stiprūs tavo paties norai? Jeigu situacija pažįstama, iš naujo peržiūrėk savo santykius ir savo požiūrį į juos. Nereikia aukoti to, kas tau brangu vien tam, kad laimingu jaustųsi tik vienas jūsų poros narys. Sveikų santykių paslaptis – kai abu partneriai vystosi drauge, palaikydami vienas kito poreikius ir pomėgius.
Gali įklimpti į priklausomybę ar tarpusavio priklausomybę
