Verpetas plaukuose
Senovėje žvejo amatas buvęs ir sunkus fiziškai, ir ypač pavojingas bei turintis tiesioginę sąsają su žmogui nepavaldžiomis aplinkybėmis: gamtos stichija, sėkmės ir nesėkmės žūklėje faktoriumi. Galbūt todėl žvejų kultūra yra persmelkta daugybės įvairiausių prietarų, magiškų ritualų, juk nemenka dalimi žvejo likimas būdavęs aukštesniųjų jėgų valioje.
Baltijos bangos žvejus pasiglemždavo dažnai. Baisiausia, kai žūdavo visi šeimos maitintojai: neretai jūra pasiglemždavo ir tėvą, sūnų ar sūnus vienu metu. Vienišų likusių moterų dalia būdavusi nepavydėtina.
Labai daug žvejiškos mitologijos, savotiškų apeigų aprašyta iš Kuršių nerijos. Galbūt todėl, kad kuršininkai žūklavo ir marėse, ir jūroje. Mažiau žinoma padavimų, prietarų, susijusių su žemyninėje Mažosios Lietuvos pajūrio dalyje (Melnragė-Karklė-Nemirseta) gyvenusių žvejų tautosaka. Tačiau jų yra, ir net labai savitų.
„Ties žvejų kapais…“ Taip pavadintas Al. Bani. slapyvardžiu pasirašiusio autoriaus straipsnis 1936 m. rugpjūčio 20 d. dienraščio „Vakarai“ numeryje. Jame rasime vieną niekur negirdėtą detalę, prietarą, kaip žvejų dinastijose būdavo pranašaujamas vaiko likimas.
Žurnalistas kalbino seną pajūrio žvejį ir jo paklausė, ką dabar kalba jūra, taip rūsčiai smarkaudama. „Jūra kalba… Ji kalba: aš esu žvejų maitintoja, motina ir žvejų kapai…“ – nutęsė senis ir dirstelėjo į trobos sieną, ant kurios kabojo nuotraukos.
„Penki žaliūkų paveikslai. Tai penki žvejo sūnūs, kurie anaisiais metais vienu kartu pasinėrę į bangas ir drauge stojo jūrų gelmėse prieš rūsčiojo Neptūno paskutinįjį teismą“, – paaiškinama publikacijoje.
Senio pypkė jau buvo seniai užgesusi. Jis atsiduso ir tyliai ėmė pasakoti, jog pajūryje augant jaunam žvejukui, tėvai dažnai žiūri į jo plaukus. Jei pakaušyje plaukai susisukę į verpetą, liūdnai palinguoja galva ir sušnibda: „Jis skirtas Neptūno karalystei.“ Visi penki senojo žvejo vaikai buvo atsigimę į savo taip pat nuskendusį senelį, ir jie turėjo tuos verpetus. O senasis žvejys – be verpeto, todėl gilios senatvės susilaukė, nors užaugo ir amžių praleido ant audringos jūros.
Anės legenda
Ne mažiau svarbi ir atmintis apie nuskendusių žvejų moterų likimus. Netoli Olando Kepurės, prieškopyje, stovi simbolinis krikštas su jame išraižyta mažai kam girdėta Anės iš Karklininkų (taip iki XX a. vadinta Karklė) kaimo drama. Ją užrašė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas, fotometraštininkas Bernardas Aleknavičius (1930-2020).
„Karklininkų kaimo pakraštyje prie krūmo (miško) stovėjo vienišas namukas. Ir kažkada čia gyveno moteris, Anės vardą turėjusi. Stipri ir ori tai buvo moteris. Pati viena metų metus vertėsi, kaimynų pagalbos neprašė. Dažniausiai ją matydavo ant Melnamežės (Olando Kepurės) kalno stovinčią, ilgą žvilgsnį į jūros tolius įsmeigusią. Ir vis juodai apsirėdžiusią su keistu ryšuliu ant nugaros“, – pasakojama.
Už tai, kad Anė įsileisdavo į savo namus ir išklausydavo, užjausdavo prislėgtus, įkaušusius žvejus, jos itin nemėgo vietinės moterys. Ragana vadindavo, namo langus išdaužydavo ar pačią apkuldavo.
„Bet Anė niekam nesiguodė, nesiskundė, neieškojo teisybės ir, net kai akyse ašaros pasibaigė, vis dar iš jūros grįžtančių maitintojėlių laukė. Žiūrėjo nuo kopos į raibuliuojančius Baltijos jūros tolius, tikėdama stebuklo. Ir net laikas neužgydė jos vilties ir skausmo žaizdų… Todėl romiai leido savo jau nebejauno gyvenimo dienas, tik dar išdidesnė, dar aukščiau galvą keldama“, – tęsiama istorija.
Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine. O po savaitės kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra.
„Ar savo mirtimi ji mirė, ar kas aštresniu daiktu stipriau sudavė, neaišku.
Kapinaitėse Anės nelaidojo, nes viso kaimo moterys tam priešinosi. Ir tik seniūno paliepti keli kaimo vyrai sukalė neobliuotų lentų karstą, nunešė pavakarį prie Melnamežės ir palaidojo.
Jūros bangų pyktis daug našlių ir našlaičių vargus vargti paliko. Tik tokių, kaip Karklininkų Anė – nepalūžusių – reta. Jos vietoj galėjo būti Marta, Evė, Trūdė ar kita kuri nors iš jūros bangų negrįžusių žvejo moteris…” – medyje išraižytomis raidėmis atskleidžiama graudi žvejo žmonos dalia.
