Gyvenime taip dažnai būna – ne ta koja įlipi į autobusą „Utena–Anykščiai“, ir sėdi ne ten, kur langas, o kur kažkoks diedukas garsiai kvėpuoja. Ir viskas – kelionė sugriauta. Ne tą kelio ženklą pastebėjai, ne tą žodį pasakei, o svarbiausia – ne tą žygio batonėlį į kuprinę įsidėjai.
O Anykščiai – miestas, kuriame net medis kalba. Tyliai, bet vis tiek jaučiasi, kad jam rūpi. Medis čia ne toks, kaip Vilniuje – ne su diplomu ir stresu, o su saku ir paukščiu. Ir net kai esi pavargęs nuo visko – nuo žmonių, politikos, televizoriaus pultelio – atvažiuoji čia, prie Šventosios, ir supranti: viskas bus gerai. Na, bent jau jei nepaslysi ant tilto.
Kartą eidamas per Anykščius sutikau žmogų – gal poetas, gal miškininkas, o gal tiesiog žmogus. Sako: „Gyvenu čia nuo 1962-ųjų. Tada dar buvo sniegas ir sovietai, dabar – turistai ir elektriniai paspirtukai. Bet esmė ta pati – kai ryte pabundi ir girdi šarką, žinai: teks vėl gyvent.“
Ir tuomet prisiminiau kiaušinienę. Iš dvylikos kiaušinių. Kodėl dvylikos? Todėl, kad kartais iš didelio noro gyventi, imi kepti daugiau, nei gali suvalgyti. Ir svarbiausia – kur ją valgai: prie Puntuko, ar ant akmens prie Bijeikių apžvalgos bokšto? Ar yra skirtumas? Gal ir ne. Bet kartais Anykščiuose tie skirtumai tampa matomi. Kaip rasa ant rudeninės pievos – iš ryto ją matai, o vakare jos nebėra, bet vis tiek žinai: ji buvo.
Ir viskas vėl susiveda į vieną. Ne tą žodį pasakei, ne tą pirštą parodei – ir čia, tarp šilo pušų, žmonės pagalvoja, kad tai gal šiaip, dėl sveikatos. Net jei išlipai ne ta koja – svarbu, kad išlipai Anykščiuose.
Anykščiai Plius
Šaltinis: Nyksciai
