Vaikiškų knygų autorė ir iliustratorė pačią pirmąją savo knygą sukūrė dar vaikystėje, būdama 6-7 metų. Tuomet mama Nadios negalėdavo atititraukti nuo stalo ir popieriaus lapo, nes mergaitė galėjo valandų valandas praleisti tyliai piešdama.
„Tas noras išleisti knygą jau buvo vaikystėje. Mama išsaugojo mano pirmąją knygelę. Ji taip pat buvo apie gyvūnus, žvėris. Man jau nuo vaikystės labai patiko piešti, galėdavau tiesiog sėdėti ir daryti tai valandų valandas. Mano mama visada sakydavo, kad buvau labai ramus vaikas“, – šypsodamasi pasakojo N. Kovaliova.
Ir nors N. Kovaliova LCC tarptautiniame universitete baigė bakalauro verslo administravimo studijas, tačiau, kaip pati sako, toli nuo savęs nepabėgo.
„Supratusi, kad tai ne mano, vis tiek grįžau į tą savo kelią, kur reikia sėdėti, kruopščiai dirbti, namuose, jaukiai, su arbata ar kava. Tokia mano aplinka, noriu joje būti ir toliau. Man patinka, kad šiame darbe matau rezultatą. Ne šiaip darai darbą, kurį vėliau pamiršti, tačiau kažką sukuri ir jautiesi patenkinta savimi, kad pavyko, kad padarei taip, kaip norėjai“, – apie kūrybinio kelio pasirinkimą pasakojo N. Kovaliova.
Namuose – jaukiausia Pasiteiravus, kokioje aplinkoje vaikiškų knygų autorę ir iliustratorę aplanko įkvėpimas ir kur gimsta jos knygos, Nadia tikino, kad geriausia vieta kurti – namai.
„Man labai patinka namuose, ten susikuriu savo jaukumą. Namuose dažniausiai visi užiėmę savo reikalais, tad tokia darbinga aplinka mane labai įkvepia, tada aš atsisėdu ir darau.
Neturiu studijos ar kokios nors ypatingos vietos, tad kuriu bet kur namuose, prie virtuvinio stalo, tokioje buitinėje aplinkoje.
Tikrai nėra jokios stebuklingos vietos su daug pieštukų ar didžiuliu monitoriumi. Mano pagrindinis darbo įrankis – planšetė, tad su ja galiu ir ant sofos sėdėti, ir virtuvėje”, – apie darbo aplinką pasakojo N. Kovaliova.
Perfekcionistė Baigusi bakalauro studijas N. Kovaliova įstojo į Vestminsterio universitetą Londone, kur studijavo vizualinės komunikacijos magistrantūroje, o šiuo metu dėsto LCC tarptautiniame universitete.
Pasiteiravus, ar pavyksta viską suspėti, moteris šyptelėjo, jog visada laiko norėtųsi turėti daugiau.
„Esu tokia, galima sakyti, perfekcionistė, noriu viską daryti vis geriau ir geriau, dar ypatingiau, naudoti naujas technikas, ne vien tik skaitmeninę iliustraciją, bet ir kažką tokio, ką naudoja kad ir Jonas Klassenas (kanadiečių rašytojas, vaikų knygų iliustratorius ir animatorius – aut. past). Man labai patinka jo iliustracijos, minimalistinės, bet tikrai kokybiškos ir išraiškingos“, – pasakojo N. Kovaliova.
Pasak Nadios, dirbti su studentais be galo smagu, o darbas su užsienio studentais suteikia galimybę susipažinti ir su kitokia aplinka.
„Turiu galimybę prisiliesti prie tarptautinės aplinkos, jausmas toks, lyg kažkur iškeliautum. Studentai iš skirtingų šalių, tačiau labai bendraujantys, užduoda daug klausimų, gilinasi, o man tai labai patinka. Vizualinė komunikacija yra praktinis dalykas, nėra daug teorijos, tik pačioje pradžioje, kai kalbame apie kompoziciją, spalvas, šriftus, o vėliau viską reikia atlikti praktiškai, naudojant programą“, – apie vizualinės komunikacijos paskaitas pasakojo N. Kovaliova.
Pasak autorės, Meškio emocijos yra labai aiškiai pavaizduojamos, pavyzdžiui, kai jis yra nustebęs, linksmas arba atvirkščiai – liūdnas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Meškis ir Žąsis. Pyrago diena“ Autorės rankose jau trečioji serijos „Meškis ir Žąsis“ knyga, kurioje mažųjų skaitytojų laukia ne tik dar daugiau smagių nuotykių, bet ir naujas personažas.
„Knyga yra apie tai, kaip net ir blogu oru galima rasti įdomių užsiėmimų. Istorija vėlgi yra apie draugystę, kad kartu smagiau, nereikia nuobodžiauti, galima rasti užsiėmimą. Taip pat ši istorija ypatinga tuo, kad atsiranda naujas veikėjas. Pasikalbėjome su leidykla ir nusprendėme, kad būtų įdomu įvesti dar vieną pagrindinį personažą – barsuką“, – šiek tiek knygos paslapčių išdavė autorė.
Kaip per laiką keitėsi personažai? Ar buvo kokių nors charakterio savybių, išvaizdos pokyčių?
Mano personažai yra be amžiaus ir be lyties. Žinoma, jie vienareikšmiškai tobulėjo, nes jiems gyvenimas vis pasiunčia sudėtingų situacijų, kurias reikia išspręsti, o jie vienas kitam padeda. Tai svarbiausia. Visi veiksmai rodo, kad draugystė yra tam, kad jie vienas kitam galėtų padėti, pavyzdžiui, pirmoje knygelėje Žąsis padėdavo, motyvuodavo ir palaikydavo Meškį.
Vienareikšmiškai personažai auga, tobulėja, tik jie auga emocine prasme.
Kaip gimė pagrindiniai personažai? Galbūt kažkas įkvėpė juos sukurti?
Personažų kūryba užtruko ilgą laiką. Tuomet dar buvau studentė Anglijoje. Tuo metu buvo madingos pasakos apie meškius. Vaikiškos knygos apie meškinus Anglijoje buvo labai populiarios.
Tuomet aš pagalvojau – o kaip atrodys mano meškis? Iliustracijų tikrai buvau mačiusi daug, meškių prisižiūrėjau įvairiausių.
Kai labai daug prisižiūri, pagalvoji – o koks jis turėtų būti, kad atgytų kaip personažas? Taip jis ir gimė.
Jau iš karto įsivaizdavote, kokios formos jis turėtų būti?
Kadangi esu ir grafikos dizainerė, tai iškart matau formas. Jo forma tokia apvali, kaip kriaušės. Jis labai paprastas, lengvai piešiamas, tad kai rengiu vaikams dirbtuvėles, noriu pademonstruoti, kad galima aiškiai parodyti ir jo emocijas.
Meškyje emocijos labai aiškiai pavaizduojamos, pavyzdžiui, kai jis yra nustebęs, linksmas arba atvirkščiai – liūdnas. Taip ir gimė šis personažas, per žaismą su pozomis. Vis dėlto man trūko kažkokio fokuso taško, į kurį būtų galima sukoncentruoti dėmesį, tad sugalvojau, kad jam reikia draugo.
Pavyzdžiui, kaip pavaizduoti liūdną meškį? Kokie bus antakiai? Kokios lūpos ir kaip atrodys visa veido mimika?
Tai nėra tik paprasta antakio linija, reikia žinoti, kaip pavaizduoti, nes jei, pavyzdžiui, linija eina per arti nosies, tada meškis atrodo piktas, o jeigu šiek tiek į šoną, – geranoriškas. Iš tiesų net viena linija gali pakeisti vaizduojamo personažų emocijas.
Kalbate apie žąsį?
Iš tokių mažų gyvūnėlių man kažkodėl lengviausia piešti žąsį. Ji tokios kablelio formos, tik su kojomis. Pati ne kartą stebėjau žąsis, kokios jos juokingos. Tai buvo įkvėpimas, atėjęs iš tikro gyvenimo.
O žvelgiant iš grafikos dizainerio pusės, personažai vizualiai labai gerai kartu atrodo. Kompoziciškai taip pat, nes yra kontrastas: vienas didelis, kitas mažas, tamsus – šviesus.
Kai vaizduoji kokioje nors situacijoje ar kompozicijoje, su jais lengva žaisti. Jei meškį pozicionuoji į vieną kampą, tada žąsį į kitą, ir žaidi taip su balansu, su kontrastu, simetrija. Tad taip gimė personažai, o vėliau ir istorija.
Galbūt išduosite ir trečiojo personažo atsiradimo istoriją? Kodėl nusprendėte įtraukti dar vieną veikėją?
Nežinau, ar galiu išduoti visas paslaptis, bet pirmiausia sugalvojau, kad tai galėtų būti ežiukas, tačiau vėliau aptarėme tai su leidykla ir nusprendėme, kad norėtume miško gyvūno, kad būtų mažas, gražus, ir sugalvojome, jog tai galėtų būti barsukas.
Mes mokome vaikus žaisti ir trise, kadangi ir pati turiu vaiką, žinau, kaip kartais būna žaidžiant trise. Vienas pavydi, arba du žaidžia, o trečias lieka vienas. Taip pat žiūrint ir į kitų istorijų perspektyvą, jeigu būtų ketvirtoji knyga, būtų pasakojama, kaip gyventi, kaip smagiai leisti laiką trise. Vėliau bus galima veiksmą kurti ir trise, galbūt atsiras ir dar daugiau personažų.
O jūsų dukra taip pat prisideda prie kūrybinio proceso?
Mano dukrai patinka tai, ką aš darau, nes dabar toks jos amžius – 8 metai, jau supranta, jai įdomu, smalsu, ką aš darau. Netgi nerimauja, kiek bus vaikų knygos pristatymuose, ar užteks popieriaus. Visada nori prisijungti prie dirbtuvėlių vaikams. Labai domisi, kartais ir pati pradeda knygas kurti, piešti, o aš turiu įvertinti. Aš įvertinu dukros darbus, o ji manuosius. Visai neseniai netgi lipdėme meškį, ji tikrai įsitraukia į kūrybinį procesą.
