Monique – L.A.

Lietuvoje muzikos leidimas sunkiai suprantamas reikalas. Muzikantai kartais išleidži dainą vienoje platformoje, kartais visose ir kartais vienoje, o po kiek laiko kitose. Kartais dainos nebūna normaliai išleidžiamos ir galima klausyti tik koncertinės versijos. Užsienyje irgi taip būna, bet dažniausiai kitaip – daina išleidžiama visur vienu metu, o repo pasaulio nemokami albumai – dviejose platformose. Lietuvoje situacija čia gerėja, tačiau ji vis tiek nesąmonė, kurioje lengva pasiklysti. Todėl aš nežinau, ar Monique daina nauja, ar ne – rodos, ji išleista šiais metais. Bet tuo pačiu mačiau keliose vietose, kad ji išėjo 2018 m. Daugiau apie tai negalvosiu, nes vis tiek dainos klausiau ir turiu ką pasakyti.

Didžioji dauguma lietuvių žino Monique – ji per kelis metus išleido dainas, kurios užkariavo topus, ji pasirodė televizijoje bei išleido Everesto dydžio kalną pinigų Eurovizijos pasirodymui, kuris galiausiai nuėjo šuniui ant uodegos. Taigi, Monique – tikra, pompastiška žvaigždė ir jeigu kažkas tuo netiki, gali pasiklausyti jos populiariausių dainų ir pažiūrėti į jų perklausymų kiekį. Neseniai (o kaip jau minėjau, gal ir seniai) ji išleido dainą „L.A.“ kartu su gražiu vaizdo įrašu. Taigi, ar ši daina verta tokio vaizdelio, ar labiau verta netyčia ją numesti nuo skardžio ir niekada neatsižvelgti?

„L.A“ Monique vokalas vis dar labai geras ir minkštas kaip debesys. Jis įstringa į galvą, bet pats dainos tekstas paprastas (nors iš pop muzikos per daug negalima tikėtis). Monique dainuoja apie laimę ir svajones apie Losandželą. Šie žodžiai kupini meilės ir gerų emocijų, tačiau jie nepalieka daug ko galvoje. Malonu jų klausyti, kol daina groja, bet po to, kai pasibaigia, nesijauti nieko praradęs.

Manau, pagrindinė šios dainos silpnybė yra vidutiniška muzika. Ji užstrigusi niekieno žemėje – lyg ir linksta link labai minimalaus, moderniam popsui būdingo stiliaus, bet tuo pačiu primena ir nu-disko ar svajonių popso stilių. Šios dvi estetikos nėra kaip katė ir šuo, tačiau taikyti jas kartu vienu metu nelabai išeina. Taigi, Monique turėtų pasirinkt vieną pusę. Jeigu ji pasirinktų gryną nu-disko stilių, muzikoje turėtu būti didelis sluoksnis svajingų sintezatorių ir linksma bei hiperaktyvi bosinė gitara. Su tokia aranžuote dabartinis, paprastas „L.A.“ vokalas puikiai tiktų. O jei Monique linktų link grynai minimalistinio stiliaus, manau, jei reikėtų pridėti daug daugiau mažų vokalinių elementų ir garsų, nes tokiu atveju, jos balsas yra dėmesio centre. Galiausiai, koks stilius, nesvarbu, bet svarbu, kad į jį pilnai susitelkta ir jis ne tai, ką mes dabar girdime.

Aišku, kaip visos kitos pop dainos Lietuvoje, „L.A.“ laikosi formulės. Lietuvoje laikytis klasikinės pop dainos formulės yra įstatymas, kurio nesilaikymas baudžiamas mirtimi arba amžinais užsakymais groti kaimiečių gimtadieniuose. Monique pasimokė iš kiekvienos roko grupės istorijoje ir dalyje, kuri eina tarp antro priedainio ir paskutinio dvigubo priedainio, įdėjo solo. Ne gitaros solo, bet sintezatoriaus. Tai labai mažas elementas, kuris labai pagerino situaciją lyg radimas cento monetos prie kasos, kai tau kaip tik trūksta cento.

Monique nauja (o gal ir sena) daina nieko neįžeidžianti, į galvą įstringanti, bet vidutiniška. Ji kaip naujokas boksininkas – joje trūksta drąsumo ir susitelkimo. Taigi „L.A.“ įvertinu 2.5 iš 5.