Prilygo žvejybai
Signetines senovines plytas kolekcionuojantis klaipėdietis verslininkas Valdemaras Zumaras neslėpė, kad didžioji dalis jo surinktų eksponatų – ne iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Sveikų atvežtinių plytų jis nemūrija: atpjauna tą dalį, kurioje yra įspaudas.
„Jei būčiau muziejininkas, tada reikėtų kolekcionuoti sveikas plytas, bet toks nesu. Man svarbiausia yra tie įspaudai, jų įvairovė. Plytų dalys yra gražiai įmūrijamos į specialiai tam sukurtą sieną, net ant alaus statinių viršaus, kai kuriuose pastatuose, grindyse, patalpų viduje. Tačiau turiu griežtą taisyklę: absoliučiai visos senovinės plytos atgabentos iš Rytprūsių, t. y. teritorijos, kuriai prieškariu priklausė ir Mėmelis. Jo pastatuose – taip pat pilna iš buvusių Vokietijos žemių atplukdytų plytų“, – „Vakarų ekspresui“ sakė jis.
Įspaudai plytose puošia Malūnininkų g. 13 kiemelį, aplinką šalia XIX a. kareivinių pratybų pastato. Verslininkas pasakojo, jog kelias dešimtis išskirtinių plytų jis atsivežė prieš keletą metų, kai laikinai Lietuvos piliečiams įvažiuoti į Kaliningrado sritį buvo galima supaprastinta tvarka.
„Domėdamasis kareivinių priestate rastomis plytomis su “Dedawe„ įrašu susipažinau su signetinių plytų kolekcininkais iš Rusijos Kaliningrado srities. Joje gyvena mano bičiulis lietuvis, pas kurį nuvykau ir užsiminiau, kad norėčiau rinkti bei savo įmonės teritorijoje kaupti, demonstruoti žmonėms įdomias senovines Rytprūsių plytas su įspaudais. Grįžau į Lietuvą, o draugo žmona po kelių dienų pranešė, kad jau nupirko 15 skirtingų signetinių plytų“, – pasakojo V. Zumaras.
Teko vėl vykti į Rusijos anklavą, kuriame akis į akį verslininkas susipažino jau su vietiniu plytų kolekcininku-pardavėju.
„Pasijaučiau kaip žvejyboje: radau visą krūvą signetinių plytų su įmantriausiais įspaudais. Tik rinkis. Rusas važinėja po vietoves, lanko senų vokiškų namų griuvėsius, juos ardo ir renka išskirtines plytas. Labiausiai domina prūsiškos. Tada mane supažindino su pačiu plytų guru: Mamonovo (liet. Šventapilės) miesto muziejaus direktoriumi ir senovinių Rytprūsių plytų privataus muziejaus savininku Dmitrijumi Šylovu. Jis pernai išleido didžiulę knygą apie Rytų Prūsijos plytų įvairovę. Jas kolekcionuoja jau per 30 metų“, – įspūdžiais dalijosi verslininkas.
Taip po truputį iš Kaliningrado srities į teritoriją Malūnininkų g. 13 atkeliavo, ko gero, dabar Klaipėdoje gausiausia signetinių plytų kolekcija.
Kiekviena signetinė plyta – tarsi neatversta istorinė knyga apie šios statybinės medžiagos kilmę, plytinę, jos šeimininkus, jų likimus, įspaudų raidą. Tikras lobis praeities tyrinėtojams. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Lobis tyrinėtojams
V. Zumaro kolekcija vertinga yra tuo, kad didžiulę įvairovę signetinių plytų galima apžiūrėti vienoje vietoje.
Speciali sienelė prie teritorijos vartų. Jos šoną puošia naktį apšviečiama plyta „CADINEN“ su karūna viršuje. Klaipėdoje tokią išvysti – retenybė, mat karūnos virš pavadinimo atsirado Kadynės dvaro plytinę modernizavus paskutiniajam vokiečių imperatoriui ir Prūsijos karaliui Wilhelmui II, valdžiusiam 1888-1918 m.
Sienos plokštumoje ir ant kieme esančio XIX a. kareivinių namo šonų – plytos su įspaudais, kurių kilmė ir plytinių istorija aprašyta prieš tai buvusiuose šio ciklo straipsniuose: tai „JANISCHKEN“, „Dedawe“, „SPRINDLACK“, „F&G“, „Potawern“.
Įspaudas „ALEMANNIA“ (atsiranda nuo 1913 m.) žymi plytinę, veikusią Richau kaime (dab. Тельманово) nuo 1893 m. Šalia – vokiškas „Lühlow Hopehill“ (pirmas žodis reiškia buvusio plytinės savininko Wilhelmo Lühlow pavardę, antras – kaimo pavadinimą) įspaudas: nuo 1872 m. iki 1947 m. veikusi plytinė dab. Lenkijos kaime Kamionek Wielki. Itin reta plyta – su menišku įspaudu „Bönkeim“: lietuviškai kaimas vadinosi Benkaimis, po 1945 m. – Ильюшино Kaliningrado srityje. Plytinė nuo 1907 m. iki 1940 m. priklausė generolo leitenanto Georgo von Kalcksteino palikuonims.
V. Zumaro kolekcijoje – plytos su įspaudais „GARBENINCKEN“, „KOPPERS HAGEN“, „MIGGUSZEN“, „O. SCHULZE. KL: NUHR. 3“, „NESSELBECK“, „KARPAU“, „PLAUEN“, „K.H. ZIMAU“, „v.M .ZIMMAU“, „Gr. NUHR“, „PATENT“, „M. Paterswald“, „Nagurren“, „PerKuiKen“, „GL“, „Pr“ ir kt. Visi šie įspaudai turi savo istorijas, tereikia „prakalbinti“ degto molio praeities liudytojus.
