Įvertinimas
Valstybinių miškų urėdijos, Ukmergės regioninio padalinio Šešuolių girininkijos girininką Kęstutį Jarmalavičių nuo vaikystės sieja nepaprastas ryšys su gamta. Dar vaikystėje pradėjęs stebėti jį supančią aplinką, gaudyti drugelius ir bandyti nustatyti jų rūšį, šiandien Kęstutis ne tik 17 metų dirba miškininku, bet yra ornitologas, šaulys, profesionalus gamtos fotografas slapyvardžiu „Laukinis“. Dešimtys iškeltų inkilų, į gyvenimą išleidusių ne vieną jauniklių kartą, nepakartojami Lietuvos ir net Afrikos fotosafario gamtos kadrai bei gyvūnų gelbėjimo iniciatyvos. Interviu su Kęstučiu Jarmalavičiumi apie tai, kaip būti gamtos dalimi, padėti jai ir, svarbiausia, nekenkti.
Esate Valstybinių miškų urėdijos, Ukmergės regioninio padalinio Šešuolių girininkijos girininkas ir profesionalus gamtos fotografas, ornitologas. Kaip prasidėjo jūsų santykis su gamta?
Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Gyvenau kaime gamtos apsuptyje, tad buvo įdomu stebėti aplinką. Pradžioje susidomėjau drugeliais, juos gaudydavau ir bandydavau nustatyti rūšį. Sėdėdavau net ir vasaros naktimis lauke prie lempos, gaudydavau naktinius drugius.
Vėliau susidomėjau paukščiais. Pradėjau pildyti naujai pamatytų paukščių rūšių sąrašą. Kad būtų sėkmingesnė paukščių žvalgyba – sesuo padovanojo žiūronus. Buvau nepaprastai laimingas. Beje, tuos žiūronus tebenaudoju ir šiandien (praėjus 25 metams).
Turėdamas laisvą minutėlę lėkdavau į mišką, stebėdavau paukščių gyvenimą iš arti. Nepakartojamais įspūdžiais dalindavausi su namiškiais, draugais, įdomesnius faktus susirašydavau į gamtininko dienoraštį.
Laikui bėgant, pajutau poreikį ne tik pasakoti savo įspūdžius, patirtus gamtoje, bet ir kokia kita forma juos perteikti. Paprasčiausias būdas buvo fotografija. Tuomet į rankas pasiėmiau senutę juostinę tėvuko „Smeną“ ir padariau pirmąsias paukščių nuotraukas. Žinoma, jos buvo labai mėgėjiškos, nekokybiškos. Iš juostelės atrinkdavau vos vieną kitą dėmesio vertą kadrą.
Mano namuose dar ir dabar pilnas stalčius tų juostelių. Jau nuo pat vaikystės neabejojau, kad savo gyvenimą siesiu su gamta, todėl ir pasirinkau miškininko profesiją. Studijuodamas miškininkystę pasiskolinau iš kurso draugo fotošautuvą „Zenit“ ir nuotraukų kokybė po truputį gerėjo. Vėliau įsigijau profesionalią skaitmeninę fototechniką, nors ir ne naują, bet ja naudojuosi iki šiol.
Kokį galėtumėte papasakoti smagiausią (arba vieną iš smagiausių) nutikimų, kuris jums atsitiko gamtoje? Galbūt turite kokią įdomią istoriją, kuria galėtumėte pasidalinti?
Kartą anksti pavasarį, temstant, išlėkiau į mišką pelėdų ūbavimo pasiklausyti. Vakaras buvo labai tylus, ramus, temperatūra krito žemiau nulio. Miško pakraštį nuo pievos skyrė gilus melioracijos griovys, kuriame buvo apsigyvenę bebrai. Griovys sklidinai pilnas vandens, padengtas ledu. Ledas dar buvo nenutirpęs, bet jau gerokai patižęs. Žinojau, kur yra bebrų užtvanka, tad be vargo perėjau kliūtį. Čia pat už kelių metrų lyg šešėlis praskrido pelėda. Jokio garso, net nesitiki, kad taip tyliai skrenda toks gana stambus paukštis… Greitai visiškai sutemo, tad įžiūrėti kažką jau buvo gana sudėtinga. Apsukęs gerą ratą mišku ir dar kelias minutes tyliai pastovėjęs, nusprendžiau pasukti namų link.
Vėl kelią užkirto sklidinas vandens griovys, o užtvanka tolokai – už gero puskilometrio… Nusprendžiau surizikuoti ir mėginti pereiti griovį oru – nusilenkus vieną iš pakraščiuose augančių medelių. Deja, alksniukas pasitaikė ne iš stipriųjų ir pačiu netinkamiausiu momentu, kai kabėjau virš griovio vidurio, garsiai triokštelėjo, sudrumsdamas nakties tylą. Dėl kiaurai patižusio ledo iki kaklo murktelėjau į ledinį vandenį. Kojomis nesiekdamas dugno iš visų jėgų ėmiau kapanotis pakraščio link. Visa laimė, ledas buvo gerokai ištižęs, tad alkūnėmis nesunkiai prasiskyniau kelią iki sausumos. Išsikapanojęs į krantą, kiek kojos neša pasileidau namų link. Iki jų – geri trys kilometrai, o tamsu, temperatūra neigiama… Bėgdamas jutau kaip stingsta šlapi drabužiai. Kelnės tapo kaip skardinės, trukdė bėgti, tad paskutinį puskilometrį teko eiti, kalenant dantimis. Namus pasiekiau, tačiau dar niekada nebuvau toks laimingas, kaip tuokart, nerdamas į karštą vonią…
Jūsų kadrai kartais atrodo neįmanomi – esate pagavęs 6 pozuojančius apuokiukus ant šakos, 2008 metais Afrikoje užfiksavote įspūdingą hienos ir grifo akistatą arba momentą, kai erelis nešė sumedžiotą šakalo jauniklį. Kaip priverčiate gyvūnus jums pozuoti?
Pamatyti tokį vaizdą tikra sėkmė. Užfiksuoti tokį kadrą – taip pat didžiulė sėkmė. Tik kartą gyvenime tokie kadrai pasitaiko. Tiesiog atsirandi tinkamu metu tinkamoje vietoje. Pavyzdžiui, kadras su apuokiukais – visiškai atsitiktinis, juos aptikau netyčia. Apuokų jaunikliai lizdą palieka dar nemokėdami skraidyti, tad kurį laiką tupi netoli lizdo ir, dažniausiai, jie tupi vienas nuo kito atsiskyrę. Apie vertimą pozuoti negali būti jokios kalbos. Gamtos fotografas turi būti gamtos dalimi, nesukeldamas streso gyvūnui.
Norint nufotografuoti kažką konkretaus reikia ilgai ruoštis, pradedant konkrečios rūšies biologijos, ekologijos studijomis, stebėjimu gamtoje ir baigiant slėptuvės įsirengimu. Kai viskas paruošta, tuomet belieka ilgai ir kantriai sėdėti įsilipus į medį, dažnai per naktį, kad ryte padarytum keletą nuotraukų.
Kuriuo savo užfiksuotu kadru labiausiai didžiuojatės? Arba kuriam kadrui užfiksuoti reikėjo daugiausiai kantrybės?
Pasakysiu taip: tokio vieno vienintelio kadro nėra. Yra keletas, gal keliolika kadrų, kurie man patinka, bet to vieno vienintelio kadro – dar nėra. Jis bus!
Kadrai, kuriems reikia daug kantrybės yra fotografuoti iš slėptuvių, kai valandų valandas reikia sėdėti ar gulėti tyliai, kad išliktum nepastebėtas. Ilgiausiai teko išsėdėti slėptuvėje belaukiant kurtinių. Tąsyk tai truko apie penkiolika valandų. Mat pasislėpti reikia prieš saulėlydį, o išlįsti tegali gerokai po saulėtekio.
Dažnai po tų ilgų valandų negimsta joks kadras. Tai atsitinka dėl įvairių priežasčių – nepasirodo laukiamas gyvūnas, būna prastas apšvietimas, fototechnika pradeda rodyti „kaprizus“ ir panašiai. Tai tik dar labiau motyvuoja labiau pasistengti ateityje. Juk gyvenimo kadras laukia ateityje, ar ne?
Galbūt su savo fotografijomis dalyvavote kokiuose nors konkursuose?
Taip, esu dalyvavęs ne viename konkurse, parodose, keli mano darbai yra patekę į Lietuvos Vyriausybės rūmuose pristatytą albumą „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2010“. Esu ne kartą tapęs ir laureatu. Pavyzdžiui, 2011 metais tarptautiniams miškų metams pažymėti bei visuomenės ir miškininkų dialogui skatinti skirtoje šventėje „Paslaptingas miško grožis“ mano nuotrauka „Pavasario šauksmas“ tarp fotografijų tematika „Miško gyvybė“ buvo pripažinta geriausia. Nugalėti nebuvo paprasta – 59 dalyviai konkursui pateikė 195 nuotraukas. Darbus vertino autoritetinga miškininkų, fotomenininkų ir žurnalistų komisija.
Laureatu tapau ir 2012 metais rengtame miškininkų kūrybos konkurse. Nugalėjo fotografija su manimi ir stirniuku. Šią fotografiją pateikiau dėl to, nes konkursas buvo siejamas su miškininko profesija. Pamaniau, kad ji geriausiai atspindės miškininko meilę gamtai.
Už šios nuotraukos slypi graži stirniuko istorija, kurios pradžia buvo liūdnoka ir vilties, kad jis gyvens, buvo nedaug. Dėl neaiškių priežasčių motina jį paliko. Galbūt stirniuką kažkas išgąsdino ar panašiai. Leisgyvį mažylį prie ūkinio pastato, esančio šalia miško, rado vienos Amoniškio kaimo sodybos šeimininkai. Stirniukas buvo šildomas ir maitinamas. Didžiulis džiaugsmas buvo matyti, kad mažylis po truputį stiprėja. Mudu su bendraminčiu Valdu Augustinu vis atvažiuodavome aplankyti stirniuko. Vieno apsilankymo metu, kai supratome, kad stirniukas tikrai gyvens, nusprendėme įsiamžinti kartu su mažyliu. Taip ir gimė ši fotografija. Stirniukas po metų laiko užsiaugino pirmus ragus ir išėjo į laukinę gamtą.
Ko reikia geram gamtos ir gyvūnų fotografui?
Labai svarbu etiškas elgesys gamtoje. Ypač svarbu netrikdyti gyvūnų jautriu veisimosi laikotarpiu (nelįsti prie paukščių lizdų, žinduolių jauniklių ir pan.). Didžiausias malonumas būna, kai nufotografuoji gyvūną jam net nepajutus žmogaus buvimo netoliese, ir tyliai atsitrauki palikdamas jį natūraliai esantį gamtoje.
Labai svarbu, kad fotografuojant nebūtų pakenkta gamtai. Paukščiai visada yra svarbiausi, o tik po to – fotografija. Kelis kartus išbaidyta iš lizdo gervė gali jį palikti. Todėl, ruošiantis fotografuoti vieną ar kitą sparnuotį, reikia pamąstyti, ar nebus padaryta žalos.
Kiekvienas gali nufotografuoti žvirblį, tupintį ant palangės, bet kokybiškai užfiksuotas gervių šokis ryto rūke arba tetervinų kova tuoktuvių metu – visai kas kita. Tam reikia ne tik išmanyti fotografiją, paukščių biologiją, bet ir turėti daug kantrybės. Kai kurie kadrai gimsta po ne vienerių metų pastangų, nes svarbi ir paprasčiausia sėkmė.
Kartu su žmona Asta Laumėnų kaimo apylinkėse organizuodavote paukščių stebėjimo ralį – kas tai per renginys? Ar ateityje planuojate vėl jį organizuoti?
Viskas prasidėjo nuo paukščių stebėtojų ralio „Kuršių marios“. Tai – nuo 2000 m. Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) organizuojamos tarptautinės varžybos, jų metu komandos rungiasi, kuri per nustatytą laiką iš anksto numatytoje vietovėje užfiksuos (pamatys, išgirs ir pan.) daugiau paukščių rūšių.Puikus renginys mėgstantiems aktyvų poilsį gamtoje. Rudenį pamario krašte labai gražu.
Maždaug nuo 2010 metų mudu su žmona ir dar keliais bendraminčiais beveik kasmet dalyvaujame šiame ralyje, tad kilo idėja ką nors panašaus surengti ir pas mus, draugų rate. Taigi, nuo 2012 iki 2019 metų Ukmergės apylinkėse kasmet pavasario pradžioje rengėme paukščių ralį „Laumėnai“. Deja, pandemija, karas Ukrainoje (atsirado papildomos savanoriškos veiklos – šaulystė, kt.) renginio organizavimą laikinai sustabdė. Ateityje tikimės, kad renginys atgims, juolab kad draugai kartkartėmis „daro spaudimą“, primindami, kad nori vėl sudalyvauti ralyje.
Žiemojančių vandens paukščių apskaita – dar viena įdomi jūsų veikla, susijusi su paukščių stebėjimu. Koks šios veiklos tikslas? Kiek metų joje dalyvaujate?
Žiemojančių vandens paukščių apskaitos Lietuvoje, organizuojamos Lietuvos ornitologų draugijos (LOD), vykdomos kasmet nuo 2010 metų. Apskaitose dalyvauja daugiau kaip 80 paukščių stebėtojų, talkina rezervatų, nacionalinių, regioninių parkų direkcijos. Šia veikla siekiama suskaičiuoti žiemojančius vandens paukščius kuo platesnėje šalies teritorijoje. Apskaitos vykdomos tuo pačiu metu visoje šalies teritorijoje. Duomenis renka ir kaimyninės šalys. Tikslas – nustatyti žiemojančių vandens paukščių populiacijų dydį, būklę. Skaičiuojami visi žiemojantys vandens paukščiai.
Mes apskaitas vykdome Ukmergės miesto ribose Šventosios upėje bei aplinkiniuose Ukmergės ir Molėtų rajono ežeruose (jei ežerai būna neužšalę).
Prie šios veiklos gali prisijungti visi norintys, nebūtina gerai pažinoti paukščių.
Kokie paukščiai lieka žiemoti mūsų krašte? Galbūt stebėdami paukščius susiduriate ir su netikėtumais, pavyzdžiui, pastebite retų, išskirtinių ar mūsų kraštui mažiau būdingų rūšių?
Lietuvoje kasmet žiemoja apie 160 rūšių paukščių. Kai kurios rūšys yra sėslios ir visus metus gyvena mūsų šalyje, pavyzdžiui – kurapka, žvirblis, varna, zylė. Kitos rūšys – gulbė, didžioji antis – žiemoja tik švelniomis žiemomis ir, paspaudus didesniam šaltukui, patraukia piečiau. Yra paukščiai, kurie mūsų šalyje tik žiemoja (šiauriečiai) – tūbuotasis suopis, vandeninis strazdas, svirbelis ir pan. Kai kurios paukščių rūšys, tokios kaip baltoji pelėda, raiboji pelėda, labai retai užsuka į Lietuvą šaltuoju metų laiku.
2018 metų žiemos pabaigoje Ukmergės rajone pavyko pamatyti ir net nufotografuoti labai retą svečią iš šiaurės mūsų krašte – raibąją pelėdą.
Gamtoje praleidžiate išties daug laiko, kadangi tiek jūsų darbas, tiek pomėgiai yra susiję su gamta, jos stebėjimu, tyrinėjimu ir pažinimu. Kokios veiklos jums mieliausios?
Pastaraisiais metais meninę gamtos fotografiją su profesionalia fototechnika pakeitė dokumentinė fotografija su mobiliuoju telefonu. Norisi kuo daugiau ir kuo plačiau pažinti gamtą (ne tik paukščius ar drugius, bet ir vabalus, augalus, grybus, kerpes ir t.t.). Tik gerai pažinodamas gamtą gali kokybiškai jai padėti arba bent jau jos nesunaikinti. Dokumentinė fotografija ir šiuolaikinės identifikavimo programėlės (pvz. iNaturalist) labai palengvina šį rūšių pažinimo pomėgį.
O veiklų yra daug ir įvairių – dalyvavimas Lietuvos ornitologų draugijos rengiamuose monitoringuose, apskaitose (Lietuvos perinčių paukščių atlasas, įprastų perinčių paukščių gausos monitoringas ir kt.), renginiuose („Paukščiai prie mano namų“, rudeninės paukščių palydos, paukščių ralis ir pan.).
Beveik kasmet su bendraminčiais keliame inkilus, darome dirbtinius lizdus retiems plėšriesiems paukščiams bei juodiesiems gandrams. Inkilai yra skirti ne tik paukščiams, bet ir šikšnosparniams. Džiaugiuosi, kad mano ir bendraminčių iškelti inkilai per keletą metų užaugino ir į gyvenimą paleido kelias dešimtis paukščių – gandriukų, pelėdžiukų ir kitų jauniklių.
Manau, kad svarbu yra pritraukti kuo daugiau žmonių, mylinčių gamtą. Ypač svarbu sudominti jaunąją kartą. Deja, šiandien vykstantis karas Ukrainoje perdėliojo mano prioritetus ir šiuo metu daug laiko skiriu šaulystei – šių metų kovo mėnesį kartu su žmona įstojome į Lietuvos šaulių sąjungą, o čia – daug veiklos, vyksta įvairūs kursai, pratybos ir panašiai.
