Pelkės yra didžiausia anglies dvideginio saugykla, kurioje jis laikomas užrakintas šlapioje durpėje. Saugant pelkes svarbiausia yra rūpintis, kad jos neužaugtų krūmynais ir mišku. Dar viena svarbi priemonė – sausinimo griovių naikinimas, jeigu jie yra. Pelkėms tvarkyti netinka įprasta technika, o rankomis sutvarkyti milžiniškus plotus – labai sunku, todėl saugomų teritorijų darbuotojai pasitelkia specialią techniką.
Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija turi įsigijusi modernų, specialiai pelkių tvarkymui skirtą traktorių Softrak. Nors jis sveria kelias tonas, bet turi tokius plačius vikšrus, kad žemę pelkėje įspaudžia ne daugiau nei žmogaus pėda. Taigi nereikia laukti, kol įšals žemė, kas šaltiniuotuose žemapelkėse atsitinka tik per itin didelius šalčius.
Šis ruduo direkcijai buvo tikras darbymetis. Pasibaigus augalų vegetacijai, kai retosios augalų rūšys (pelkinės uolaskėlės, laukinės orchidėjos) jau seniai išbarstė sėklas, į Rūdupio ir Laukagalio pelkes įvažiavo traktoriukas.
Kadangi gamtotvarka minėtose pelkėse vykdoma jau ne pirmus metus, pelkių užaugimas krūmais jau nebuvo toks didelis kaip anksčiau. Neleido krūmams išplisti ir gana vandeningas praėjęs pavasaris bei vasaros pirma pusė.
Aukštaitijos nacionalinio parko ekologai Rūdupio pelkėje ieškojo tokių europinės svarbos rūšių kaip pelkinė uolaskėlė ir žvilgančioje riestūnė. Pelkinės uolaskėlės šioje pelkėje jau buvo praktiškai išnykusios, bet gamtosaugininkai jas vėl atrado. Ir ne tik senosiose radvietėse, bet ir keliose naujose. Ši ypatingai saugoma rūšis jau yra išplitusi visoje pelkėje ir, tęsiant gamtotvarkos darbus toliau, galima tikėtis dar didesnio jos gausėjimo.
Gretima Laukagalio pelkė tapo tikra laukinių orchidėjų karalyste: masiškai išplito pieviniai plaurečiai, vienalapiai gedučiai, dvilapiai purvuoliai, dėmėtosios ir raudonosios gegūnės. Čia pat didelius plotus užima gencijonų šeimos atstovas patvenis. Tik pelkinės uolaskėlės Laukagalio pelkėje neberandamos, nes, matyt, buvo išnykusios galutinai ir prireiks nemažai laiko, kol jos vėl atkeliaus iš gretimos Rūdupio pelkės.
Dauguma Lietuvos pelkių yra aukštapelkės, kurios atsiranda užpelkėjus ežerams. Jos labai priklausomos nuo lietaus ir sniego, nes kritulių vanduo yra vienintelis, kuris šias pelkes pamaitina. Bet dar yra ir žemapelkės, kurias papildomai maitina šaltiniai ir versmės. Dažnai tai yra upių įsčios, kur savo pradžią gauna tekantis vanduo.
Labanoro girioje taip pradžią gauna gražioji Peršokšna, kurios vandenys, kol teka per Laukagalio ir Rūdupio pelkes, vadinami Dumblės upeliu. Šis įteka į Peršokšnų ežerą, o jau išteka mums žinoma Peršokšna.
Žemapelkės yra daug turtingesnės savo augalija ir gyvūnija nei kitos pelkės, todėl nuo seno Laukagalio ir Rūdupio pelkės turi draustinio statusą. Tačiau dėl keletą metų užsitęsusios hidrologinės sausros, kuomet vandens iš Lietuvos ištekėdavo daugiau negu prilydavo, gruntiniai vandenys ėmė sparčiai sekti, o su jais ir žemapelkes maitinantys šaltiniai. Išsausėjusios pelkės ėmė sparčiai apauginėti berželiais bei karklais ir jau būtų tapusios mišku, jei nebūtume įsikišę mes, gamtininkai.
Natūraliai pelkių virtimas mišku įvyksta per šimtus ir tūkstančius metų, bet žmogaus sukelta klimato kaita, o su ja ir vis stipresnės sausros, šį procesą paspartina daug kartų. Taigi gamtotvarka, ar paprasčiau kalbant – pelkių tvarkymas, tai daugiau ne kišimasis į natūralią pelkių raidą, o kaip tik bandymas sustabdyti mūsų neatsakingos ūkinės veiklos pasekmes.
Natūraliai retieji augalai ir gyvūnai iš džiūstančių pelkių persikelia į kitas, jaunesnes pelkes, bet dabar tų vietų, kur šios rūšys galėtų migruoti, yra tiek mažai, kad, jeigu nieko nedarysime, joms gręsia išnykimas. Daugiau nei pusė Lietuvos pelkių buvo sovietmečiu sunaikinta, o likusi dalis nyksta dėl tradicinės kaimo gyvensenos nykimo (žemapelkės anksčiau buvo ganomos, šienaujamos) ir klimato kaitos.
Pelkėms sausėjant durpės ima mineralizuotis ir visas joje sukauptas anglies dvideginis grįžta į atmosferą, o tai gali privesti prie dar didesnės klimato kaitos.
