Mano rankose naujausia anykštėnės rašytojos, žurnalistės, kraštotyrininkės Mildos Telksnytės eilėraščių knyga „Mane mylėjo ežerai“ (2023 m.). Priminsime, kad M. Telksnytė atskirai bei kartu su vyru Vygandu Račkaičiu yra išleidusi beveik dvi dešimtis knygų, tarp kurių nemažai dokumentinės prozos, kraštotyros leidinių bei biografinio pobūdžio knygų.
Ką tik išleista M. Telksnytės knyga yra trečioji autorės poezijos knyga – 2016 metais Milda išleido eilėraščių knygą „Saulėlydžių žaroj“, 2018 m. pasirodė eilėraščių knygą vaikams „Mano tėviškėlė“ , o šiais metais vėl eilėraščių knyga.
Kalbiname autorę, norėdami sužinoti, kodėl šį kartą eilėraščiai? Kas paskatino grįžti prie poezijos?
Eilėraščiu lengviausia išreikšti jausmus. Per gyvenimą susikaupia įvairių patirčių. Šis trumpas žanras labai talpus. Jis leidžia grįžti į praeitį, į prisiminimus. Aš negaliu savęs lyginti su kitais poetais. Mano kūryba mėgėjiška. Rašau sau. Tik sau, kai susikaupia jausmų perteklius.
Jūsų naujausi eilėraščiai spausdinti ir dvisavaitiniame kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ (2023 m. balandžio 7 d.), kuriame Jūsų poezijai skirta daugiau nei vienas puslapis. Sulaukėte labai gerų įvertinimų. Koks jausmas?
Džiaugiuosi, kad tuos eilėraščius, išspausdintus „Šiaurės Atėnuose“, perskaitė mano klasės draugės, su kuriomis visą gyvenimą palaikome ryšius. Joms patiko. Jos pasijuto lyg būtų tų eilėraščių autorės.
Kodėl knygą pavadinote „Mane mylėjo ežerai“?
Tuos ežerus aš matydavau iš savo kiemo. Jais žavėdavausi. Ežerus aš labai mylėjau. Man atrodė, kad ežerai ir mane myli.
Ar turite labiausiai sau patinkantį eilėraštį?
Nors tie eilėraščiai nenudailinti, nemodernūs, bet jie kaip vaikai, visi savi. Ten mano džiaugsmas, liūdesys, laikinumo pajautos.
Kaip Jūsų poeziją vertina vyras Vygandas? Ar jaučiasi dviejų kūrybinių asmenybių konkurencija?
Ir Vygandui patiko mano eilėraščiai.
Išleidote kartu su savo vyru Vygandu ne vieną knygą. Kaip geriau sekasi rašyti, kartu ar atskirai?
Eilėraščių dviese rašyti negalima. Čia jau būtinos skyrybos. Kai rašėme dokumentinę prozą, vienas kitą galėjome papildyti, kartu studijavome archyvus, galvojome apie skaitytoją. Ir dokumentinę prozą rašėme kiekvienas atskirai, tik paskui vienas kitą redagavome, montavome tekstą.
Ką norėtumėte pasakyti savo knygos skaitytojams?
Ačiū skaitytojams, kurie skaitys. Džiaugčiausi, jeigu jie eilėraščiuose atras artimų minčių, savų jausmų.
Prisipažinsiu, kad perskaičiau visus M. Telksnytės eilėraščius knygoje ir grįžau prie eilėraščio knygos atlanke, kuriame atradau savų jausmų ir savų minčių. Tai eilėraštis „Laiko tėkmė“:
Aš visą gyvenimą
Kažko ilgiuosi,
Gal gėrio,
Gal tikro džiaugsmo.
Nežinau, kur mane neša
Laikas.
Jis srūva,
Vilnija per mane
Ir niekada nesustoja.
Aš atsiduodu laiko tėkmei,
Ji panaši
Į akmenuotą upę
Ir į nepailstančią
Mano meilę.
Linkėdama nepailstančios meilės knygoms ir poezijai, linkiu M. Telksnytės eilėraščių knygai „Mane mylėjo ežerai“ gero kelio pas skaitytojus.
Audronė Berezauskienė
Šaltinis: Nyksciai
