Miglota vėjo energetikos ateitis

Paskolų krizė pagaliau pasivijo ir iki šiol žaibiškai augusį vėjo jėgainių sektorių.  Po daugiau nei dviejų dešimtmečių nuoseklaus augimo vėjo jėgainių populiarumą po truputį stabdo taupymo rėžimas, besikeičianti energetikos politika ir baikštūs investuotojai.  Maža to, jog mažėja subsidijos vėjo jėgainėms, vis dar fantastiškai finansuojamas iškastinio kuro sektorius.

Apie vėjo jėgainių problemą nenorimą kalbėti netgi atsinaujinančios energetikos konferencijose. Tai tapo kažkokia nemaloni tema, prieš kurią verčiau tiesiog užsimerkti.  Viena, aišku, jog vėjo jėgainės be subsidijų nėra pajėgios atsilaikyti prieš anglį arba gamtines dujas, o subsidijų mažėjimas beveik neišvengiamas.

Pastaroji vėjo energijos asociacijos konferencija pasižymėjo įdomiais pasisakymais. Vyriausiasis Tarptautinės Energetikos Agentūros ekonomistas Fatih Birol pareiškė, jog šiuolaikiniame pasaulyje iškastinis kuras turėtų būti „Visuomenės priešas Nr. 1”. Įdomu, jog tai tas pats žmogus, kuris prieš 8 metus griežtai reikalavo didesnių investicijų į naftos i dujų išgavimo sistemas. Vadinasi, vėjo jėgainių svarbą suvokė ne tik užkietėję aplinkosaugininkai. F. Birol sako, jog atsinaujinančios energetikos sektorius turi dvi problemas: mažėjanti valstybių parama šiam sektoriui ir didėjanti parama iškastinio kuro išgavimui. Dėl tokios politikos šios energijos rūšys praktiškai nebegali konkuruoti tarpusavyje.

Tarptautinės energetikos agentūros skaičiavimais praėjusiais metais pasaulyje iškastinio kuro sektoriui buvo skiriama 523 milijardų dolerių, tuo tarpu atsinaujinančios energetikos sektorius sulaukė vos 88 milijardų dolerių subsidijų.  Tokie skaičiai atspindį pasaulį, kuris neva kovoja su tarša.

Christian Kjaer, Vėjo energetikos asociacijos direktorius, teigė: „Jeigu turėtume idealų pasaulį, kuriame nėra jokių subsidijų atominei energetikai, angliai ir dujoms, tuomet vėjas atrodytų labai naudingas. Tačiau tai utopija“.

Vėjo jėgainių skaičius Europoje vis dar auga, tiesiog neįmanoma, jog tai truks ilgai. Šiuo metu Europoje yra 22 valstybės, kuriose šiuo būdu pagaminamas gigavatas elektros energijos (palyginimui, tiek energijos užtenka per 200 000 namų). Praėjusiais metais ES ribose buvo įrengta vėjo jėgainių, kurių pajėgumas kartu siekia 11,6 gigavatus, 2011 m. – 9,4 gigavatus. Ch. Kjaer sako, jog pagrindinė problema tokia – dauguma elektrinių buvo statomos už pinigus gautus dar iki krizės.

Tomas Puttler, Ancora Finance Group vadovas, konferencijos metu paklausė: „Kas mano, jog institucijų neužtikrintumas yra pagrindinė priežastis, dėl kurios sektorius patiria sumaištį?“. Pakilo beveik visų klausytojų rankos. Tiesa, jog krizės metu politikai žiūri į visas sritis, kurioje galėtų nurėžt bent šiek tiek finansavimo.  Tokiais laikais kiekviena subsidijų forma atsiduria po didinamuoju stiklu.

Maža to subsidijų apkarpymas turi dvigubą efektą. Sektorius tampa nebe toks saugus, tuo pačiu didėja investicijų rizika, o su ja auga palūkanų normos. Dviguba našta užgula atsinaujinančios energijos gamintojus ir ji vis didėja sulig kiekvienu neatsargiu politiko, kalbančio apie subsidijų mažinimą, žodžiu.

Be to, pastaruoju metu rinkoje pinga anglis. Amerikiečiai persiorientavę prie gamtinių dujų, dabar eksportuoja milžiniškus kiekius anglies ir tai muša rinkos kainą. Pigi ir dar subsidijuojama anglis tampa nenugalima konkurentė. Vėjo jėgainių populiarinimu šiuo metu pasižymi Kinija, tačiau ir ten pasirodo pirmieji stagnacijos ženklai.  Tikimasi, jog spragą šiame sektoriuje užkamšys į supervalstybių titulus pretenduojančios Indija ir Brazilija.