Per brangu, baimė prarasti savarankiškumą, gėda prašyti pagalbos, o ir panorėjus ši suteikiama tik tiems, kurie visiškai nebegali savimi pasirūpinti. Tai dažniausi mitai apie senjorų priežiūrą namuose. „Senjoro“ vadovė Rugilė Bitautaitė pastebi – dauguma netgi nežino, jog kiekvieno miesto savivaldybė pilnai arba dalinai finansuoja socialines paslaugas senjorams.
1 mitas: pagalba tik silpniausiems
Visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad pagalba namuose skirta tik itin silpniems senjorams, kurie negali pakilti iš lovos. Šį mitą paneigia „Senjoro“ vadovė Rugilė Bitautaitė:
„Senjorų priežiūra – tai ne tik rūpestis buitimi ar kasdiene higiena. Dažnai senjorui reikalinga pagalba tik kasdienėje veikloje kaip palydėjimas į gydymo įstaigą ar parduotuvę, naudojantis išmaniaisiais įrenginiais arba tvarkant dokumentus. Nepamiršta ir emocinė pagalba ar tiesiog draugija, kai socialinio darbuotojo padėjėjai su senjoru užsiima jo mėgstamais hobiais, ieško naujų pomėgių, mankštinasi ir svarbiausia – kartu pasineria į nuoširdžius pokalbius“, – pasakoja R. Bitautaitė.
2 mitas: tai prabangos prekė
Dėl įsisenėjusių mitų paslaugos į senjoro namus dažnai prilyginamos „prabangos prekėms“. Visgi R. Bitautaitės teigimu, jos kur kas prieinamesnės nei dauguma žmonių žino.
„Dauguma senjorų ir jų artimųjų net nežino, kad miesto savivaldybė gali pilnai arba dalinai finansuoti socialinę priežiūrą senjoro namuose. Taip pat jeigu savivaldybė bendradarbiauja su daugiau negu viena organizacija, senjoras gali išsirinkti jam priimtiniausią paslaugų teikėją“, – pasakoja „Senjoro“ vadovė.
3 mitas: socialinė priežiūra atima savarankiškumą
„Savarankiškumo praradimas gali išgąsdinti senjorą, tačiau socialinio darbuotojo padėjėjas tikrai nesirengia to atimti. Jo siekis – suteikti senjorui galimybę tapti nepriklausomu nuo artimųjų pagalbos bei padėti jam įsitraukti į bendruomeninę veiklą, puoselėti draugystes, sveikiau ir aktyviau gyventi. Ir čia nėra jokios prievartos: pavyzdžiui, socialinis darbuotojas gali teikti rekomendacijas, kaip pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau senjoro ir jo šeimos žodis vis tiek bus galutinis dėl priežiūros namuose plano“, – pasakoja R. Bitautaitė.
4 mitas: priklauso tik vienišiems senjorams
„Senjoro“ vadovė teigia, kad šios paslaugos suteikia galimybę senjorui su mylimais žmonėmis leisti laiką ne vien sukantis buityje, bet daugiau dėmesio skirti kokybiškam poilsiui drauge – ar tai būtų išvyka, savaitgalio pietūs, o gal ilgesnis pokalbis prie arbatos puodelio. Dėl to savivaldybės finansuojamą socialinę priežiūrą gali gauti ir tie senjorai, kurie nėra vieniši.
5 mitas: gėda prašyti pagalbos
„Kartais senjorai ar netgi jų artimieji gėdijasi kreiptis pagalbos, nes mano, kad tai yra silpnumo požymis. Pavyzdžiui, senjorai baiminasi, kad priėmę pagalbą taps priklausomi nuo kitų žmonių, tuo tarpu jų artimieji pergyvena, kad paprašę pagalbos nuvils savo vyresnį šeimos narį. Tačiau pagalbos prašymas – tai vienas stipriausių ir drąsiausių dalykų, ką žmogus gali padaryti“, – padrąsina R. Bitautaitė.
„Senjoro“ programos vadovė R. Bitautaitė primena, kad asmenys ar šeimos, namuose prižiūrintys senyvo amžiaus artimuosius gali kreiptis pagalbos į gyvenamąją savivaldybę arba seniūniją dėl socialinių paslaugų savo artimajam ir sau. Esant poreikiui, iš pasirenkamų organizacijų senjorai gali rinktis ir Nacionalinio socialinės integracijos instituto „Senjoro“ programos socialines paslaugas.
Šaltinis: Nyksciai
