Diskusijos apie tai, kas turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę už vaiko mokymąsi, dažnai atskleidžia skirtingus lūkesčius. Mokykla tikisi aktyvesnio tėvų įsitraukimo, tėvai – aiškesnio mokyklos vaidmens, o pats vaikas neretai lieka tarp šių skirtingų pozicijų, nors jo pačio atsakomybė ir vidinė motyvacija yra ne mažiau svarbios. Vis dėlto ugdymo ekspertai pabrėžia, kad mokymasis nėra kažkurios vienos pusės pareiga – tai nuoseklus, bendras procesas, kuriame kiekvieno indėlis formuoja vaiko motyvaciją, pasitikėjimą savimi ir rezultatus.
Atsakomybė – procesas, o ne amžiaus slenkstis
Kada vaikas tampa pakankamai savarankiškas, kad prisiimtų didesnę atsakomybę už savo mokymąsi – pirmoje klasėje, ketvirtoje, o gal tik paauglystėje? Šis klausimas tėvams ir mokytojams kyla vis dažniau, tačiau, pasak Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Adelijos Budginienės, vieno teisingo atsakymo nėra.
„Į mokyklą vaikai ateina turėdami labai skirtingą patirtį, savarankiškumo lygį ir šeimos modelius, todėl atsakomybės perdavimas negali būti siejamas su konkrečiu amžiumi ar klase“, – atkreipia dėmesį pedagogė. Anot jos, svarbu atsisakyti idėjos, kad egzistuoja fiksuota riba, nuo kurios vaikas „turi mokytis pats“.
A. Budginienė pabrėžia, kad esminis tikslas – padėti vaikui palaipsniui ugdyti gebėjimą priimti sprendimus ir atsakyti už savo mokymosi procesą. Tai nėra vieno žmogaus ar institucijos pareiga. Tai – bendras vaikų, tėvų ir mokytojų darbas, kurio sėkmė priklauso nuo tarpusavio bendradarbiavimo. Atsakomybė turi augti kartu su vaiku. Jei ji per ilgai lieka suaugusiųjų rankose, vaikui pritrūksta erdvės praktikuoti savarankiškumą, tačiau per anksti perleista gali lemti nesėkmes ir nusivylimą. Todėl ugdymo procese pusiausvyra yra esminė.
Tėvų vaidmuo – palaikyti, o ne perimti atsakomybę
Tėvų įsitraukimas į vaiko mokymąsi yra svarbus, tačiau jis neturėtų virsti nuolatine kontrole ar atsakomybės perėmimu. Savarankiškumo pagrindai formuojasi dar gerokai prieš mokyklą – per kasdienius įpročius, gebėjimą pasirūpinti savimi, laikytis susitarimų ir spręsti paprastas situacijas savarankiškai. Net tokios smulkmenos, kaip pasirinkimas, kuriuos batus apsiauti, signalizuoja vaikui, kad jis turi įtakos savo veiksmams. Jei šių gebėjimų vaikui trūksta, atsakomybė už mokymąsi natūraliai pasidalija tarp tėvų ir mokyklos.
Tiek tėvų, tiek mokyklos pozicija turėtų būti grindžiama bendru supratimu, jog mokiniai mokosi ne dėl pažymių, o dėl savęs. Vis dėlto didžiausi iššūkiai kyla tada, kai tikimasi, kad viena pusė perims visą atsakomybę – arba kai tėvai bando apsaugoti vaiką nuo kiekvienos galimos klaidos. „Svarbu nedaryti regreso – neatimti iš vaiko to, ką jis jau moka ir gali“, – pabrėžia Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytoja. Jos teigimu, atsakomybės ugdymas turi būti nuoseklus, leidžiantis vaikui palaipsniui perimti vis daugiau sprendimų.
Vieno iš mokyklos mokinių mama Reda Mikolaitienė atkreipia dėmesį, jog vaiko atsakomybė už savo mokymąsi neatsiejama nuo vidinės motyvacijos. Šeima teigia, jog vietoje išorinių skatinimo priemonių jie renkasi puoselėti vaiko motyvaciją plečiant jo akiratį ir padedant atrasti pažinimo džiaugsmą spektakliuose, ekskursijose, edukacijose bei pokalbiuose.
„Kitas būdas ugdyti pačio vaiko atsakomybę yra atsisakyti perdėtos arba pernelyg tiesmukos kontrolės“, – teigia mokinio mama R. Mikolaitienė. Per didelė kontrolė, net jei kyla iš gero noro, dažnai trukdo vaikui augti. Klaidos yra natūrali mokymosi dalis, o kai vaikui neleidžiama jų patirti, jis praranda galimybę mokytis iš patirties ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
Perfekcionizmas ir aukšti lūkesčiai taip pat gali slopinti savarankiškumą – atsakomybė neauga ten, kur tikimasi idealaus rezultato be bandymų ir klydimų. Todėl, anot pedagogės A. Budginienės, svarbiausia – palaikymas, ribų laikymasis ir pagarba vaiko tempui. Tik taip jis gali natūraliai ugdytis savarankiškumą ir mokytis prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi.
Kaip mokytojai gali padėti vaikui perimti atsakomybę
Pastaraisiais metais šeimos vis dažniau renkasi mokyklas, kuriose vaikas jaustųsi saugiai ir motyvuotai. Tačiau kartu su šiuo lūkesčiu gali atsirasti ir klaidinga prielaida, kad mokykla – ypač privati – perims didesnę atsakomybės dalį. Pasak mokytojos A. Budginienės, mokymosi sėkmė nepriklauso nuo institucijos tipo – tėvų įsitraukimas svarbus ir privačiose, ir valstybinėse mokyklose. Pastarosiose kartais matomi ir priešingi kraštutinumai – nuo itin griežtos kontrolės iki visiško įsitraukimo trūkumo. Vis dėlto principas išlieka tas pats – tvari atsakomybė vaikui auga tik tuomet, kai mokykla ir šeima veikia kaip partneriai.
A. Budginienė pasakoja, kad Demokratinėje mokykloje atsakomybės ugdymas remiasi savideterminacijos teorija, kuri pabrėžia, kad vaikų motyvacija ir savivalda stiprėja tada, kai patenkinami trys pagrindiniai poreikiai – ryšys, autonomija ir kompetencija. „Ryšys reiškia saugų, palaikantį santykį su suaugusiaisiais ir bendraamžiais. Autonomija – supratimą, kad sprendimai yra ir vaiko rankose, o būtent čia atsiranda pirmosios atsakomybės užuomazgos. Kompetencijos jausmas kyla tada, kai vaikas mato, ką jau moka ir gali, ir turi kuo „atsiremti“ mokydamasis toliau“, – paaiškina ji.
Šiais principais vadovaujamasi visose veiklose – nuo pamokų iki projektų, planavimo ir kasdienių situacijų. Tokia aplinka suteikia vaikui galimybę ne tik mokytis, bet ir savarankiškai prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.
Kitas svarbus ugdymo įrankis – situacinės lyderystės modelis, padedantis įvertinti, ar vaikas konkrečioje situacijoje gali ir nori prisiimti atsakomybę. Jei vaikas gali ir nori – atsakomybė perduodama jam. Jei gali, bet nenori – dirbama su motyvacija. Jei nori, bet dar negali – stiprinami gebėjimai. Jei nei gali, nei nori – pradedama nuo motyvacijos kūrimo. Taip atsakomybė perduodama laipsniškai, nei per anksti, nei per vėlai.
„Šiandien, kai švietimo sistemos pokyčiai vyksta greičiau nei bet kada anksčiau, svarbiausia nepamiršti – atsakomybė mokytis nėra užduotis, kurią galima „perduoti“ kitam. Tai procesas, kuris gimsta kartu su vaiku ir auga kartu su juo – žingsnis po žingsnio, palaikomas tiek mokytojų, tiek tėvų“, – apibendrina A. Budginienė.
Šaltinis: Nyksciai
