Posakis, kad gydytojo klaidas gali ištaisyti vaistininkas, o vaistininko klaidas skaičiuoja Dievas, patvirtina, kokią svarbią vietą vaistininkai užėmė žmonių gyvenime. Lietuvos istoriniuose dokumentuose vaistininkai minimi nuo XVI a. pradžios. 1506 m. Vilniuje, didžiojo kunigaikščio dvare buvo įkurta pirmoji vaistinė. Laikui bėgant vaistinės buvo atidarytos Kaune, Kėdainiuose, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Telšiuose.
Pradžioje vaistininkai buvo rengiami vaistinėse. Jie mokėsi, lotynų kalbos, chemijos, botanikos, vaistų gamybos ir vaistinių augalų auginimo. Vėliau Jėzuitų ordinas gavo Abiejų tautų respublikos karaliaus privilegiją savo vaistinėse rengti vaistininkus. 1785 m. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pirmasis formacijos kursą pradėjo dėstyti iš Italijos pakviestas profesorius Juozapas Sartorijus. Jo paskaitų paklausyti rinkdavosi ne tik studentai, bet ir vaistininkai. Uždarius universitetą, dauguma Lietuvos vaistininkų aukštąjį išsilavinimą įgydavo Rusijos universitetuose. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, vaistininkai buvo rengiami Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto farmacijos skyriuje. Baigę mokslus, studentai įgydavo vaistininko chemiko specialybę. Vyriausybė įgyvendino vaistinių vaistų gamybos ir prekybos įstatymą. Pradėta sparčiai steigti vaistines mietuose, miesteliuose, valsčių centruose. Tada Lietuvoje veikė 327 vaistinės, 11 chemijos formacijos laboratorijų, 17 urmo sandėlių.
Nepriklausomybės metais ir Debeikiuose buvo atidaryta pirmoji vaistinė.
Norėdamas sužinoti apie vaistinės praeitį, aplankiau miestelyje gyvenančią vaistininkę Ireną Levickaitę -Žilienę. I. Žilienė kilusi iš Baravainių kaimo. Mokėsi Baravainių pradinėje ir Vyžuonų vidurinėje mokyklose. Mokytojų paskatinta įstojo į Kauno aukštesniąją medicinos mokyklą, kurioje įgijo vaistininkės specialybę. Baigusi studijas įsidarbino Svėdasų vaistinėje, bet, ištekėjusi už vyro Jono Žilio, persikėlė gyventi ir dirbti į Debeikius. Šalia tiesioginių vaistinės vedėjos pareigų I. Zilienė rinko ir užrašė prisiminimus apie anksčiau dirbusius vaistininkus, sukaupė senų fotografijų albumą.
I. Žilienės pasakojimu pirmoji vaistinė Debeikiuose buvo atidaryta privačiuose provizoriaus Vlado Medekšos namuose 1936 metais. Vėliau vaistinės pastatas keitėsi. Tuo laikotarpiu Debeikiuose gyveno per 400 gyventojų. Į miestelį vaistų nusipirkti užsukdavo aplinkinių kaimų ūkininkai. Vaistų poreikis buvo didelis ir privati vaistinė sėkmingai veikė. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, Debeikių vaistinė su visu inventoriumi buvo nacionalizuota, o vaistininkas V. Medekša buvo perkeltas dirbti į Anykščius.
Po Antrojo pasaulinio karo Debeikių bažnyčios klebonijos pastate kartu su ligonine buvo atkurta ir vaistinė. Tuo metu vaistinėje dirbo provizoriai Vainiūnaitė ir Šišovas.
Nuo 1956 metų provizore Debeikių vaistinėje dirbo Slapšienė. Uždarius ligoninę, provizorė su gydytoju Slapšiu persikėlė dirbti į kitą vietą. Vietoje ligoninės veikė ambulatorija ir vaistinė. Tada vaistinės vedėja tapo provizorės padėjėja Riaubaitė, o sanitare dirbo Janina Morkūnienė. Vaistinės patalpas sudarė oficina, laboratorija ir sanitarės kambarys. 1966 m. vaistinės vedėja pradėjo dirbti provizorės padėjėja Eugenija Žalagaitė. Vėliau Elena Niaurienė. Sovietiniu laikotarpiu visų vaistinių valdymas ir vaistų tiekimas buvo centralizuotas. Debeikių vaistinės vaistininkai paimdavo vaistus iš sandėlių, nemažą dalį gamino savo laboratorijoje. Vaistais aprūpindavo visą Debeikių apylinkę, Aknystos senelių globos namus, vėliau Aknystos psichoneurologinį pensionatą. Pajamos buvo pakankamos, kad vaistinė dirbtų nenuostolingai.
Nuo 1969 m. Debeikių vaistinės vedėja dirbti pradėjo Irena Žilienė, sanitarės pareigas vykdė Genutė Kudzelaitė. Jai išėjus į pensiją, sanitare įsidarbino Zosė Gražienė.
Prasidėjus kolūkių stambinimui ir žemės ūkio modernizavimui gyventojų skaičius augo. Jiems reikėjo aukštesnio lygio paslaugų. Medicinos darbuotojams ir vaistininkams geresnių darbo sąlygų. 1986 metų rudenį pradėtas statyti tipinis ambulatorijos pastatas su vaistinės patalpomis. Po dviejų metų Debeikių miestelyje įvyko reikšmingas įvykis. Visas ambulatorijos personalas kartu su vaistine persikėlė į naujas patalpas, įsteigtas gydytojo etatas. Tada Debeikiuose daugiausia per visą miestelio istoriją gyveno beveik 500 gyventojų. Vaistinės apyvarta išaugo iki 23 tūkstančių per metus, o receptų išrašyta 51 tūkstantis.
Atkūrus nepriklausomybę, vaistinių veikla buvo reglamentuojama Lietuvos respublikos įstatymais. Vaistinių tinklas decentralizuojamas, Debeikių vaistinė atskiriama nuo Anykščių rajono vaistinių tinklo. Steigiama įmonė-„Valstybinė Debeikių vaistinė“, kurios direktore paskiriama I. Žilienė. Tuo laikotarpiu Lietuvoje kūrėsi formacijos pramonės įmonės ir vietinėse vaistinėse nebereikėjo gaminti vaistų. Vaistus pradėjo tiekti didmenininkai, kurie sumažino vietinių vaistinių pelną. Mažėjant gyventojų skaičiui, Debeikių vaistinė darėsi vis labiau nuostolinga ir buvo privatizuota. Nors Debeikių ambulatorijoje dirba gydytojas. Tame pačiame pastate veikia savarankiško gyvenimo namai senyvo amžiaus žmonėms, tačiau tai neišgelbėjo vaistinės nuo bankroto. Debeikių vaistinė buvo galutinai uždaryta.
„Medis palieka kelmą, o žmogus prisiminimus“, – šiais žodžiais pokalbį užbaigė trisdešimt dvejus metus Debeikių vaistinės vedėja išdirbusi Irena Žilienė, tikėdama, kad jos sukauptas fotografijų albumas pateks į senajame bažnyčios klebonijos pastate, tautodailininko Broniaus Tvarkūno sukauptos kolekcijos pagrindu kuriamame Debeikių kraštotyros muziejuje, kuriame vaistininkė ir pradėjo darbą jaunystėje.
EGIDIJUS MUSTEIKIS
Nuotraukose – Provizorius Vladas Medekša savo vaistinės oficinoje.
Debeikiuose prie vaistinės Vladas Medekša su žmona Vanda ir sūnumi Romu.
Vaistinės oficinoje vedėja Irena Žilienė ir sanitarė Zosė Gražienė.
Debeikių vaistinė senajame bažnyčios klebonijos pastate. 1987 m.
Naujasis ambulatorijos ir vaistinės pastatas. 1989 m.
Vedėja I. Žilienė džiaugiasi naujomis vaistinės patalpomis.
Ant ambulatorijos pastato sienos ženklas primena, kad veikė vaistinė.
Šaltinis: Nyksciai
