Pulko „Azov“ karė Natalija Strebkova, vardu Zoriana (Aušrinė), žuvo 2022 m. balandžio 15 d. „Azovstalio“ metalurgijos kombinato teritorijoje buvusioje slėptuvėje, į kurią tiesiogiai pataikė rusų aviacijos sviedinys. Slėptuvė buvo Aušrinės tarnybos vieta.
Natalija gimė Poltavoje, dirbo grožio salone kirpėja. 2015-aisiais susipažino su būsimu vyru Oleksijum iš Mariupolio, kuris tuo metu jau buvo „Azovo“ pulko kariu. Laikui bėgant, moteris persikėlė gyventi į Mariupolį, kad būtų arčiau savo mylimojo. Po kelerių metų ir ji išėjo į pulką, tapo kare, gavo vardą – Aušrinė, buvo „Azovo“ raštvede. Ją pažinojo daugelis, nes įforminant dokumentus pirmiausia karius sutikdavo Zoriana.
Iki visuotinio karo pradžios Natalija drauge su savo vyru išvežė ir paslėpė pas draugus savo šunį, dokumentus, bet patys grįžo atgal ginti miesto. Aušrinė tuo metu jau ėjo karo medikės pareigas. Oleksijus, kaip nujausdamas, ne kartą bandė išvežti savo mylimąją kuo toliau nuo būsimo pragaro į tėviškę – Poltavos sritį. Bet ji vėl ir vėl grįždavo atgal į Mariupolį.
Oleksijus Strebkovas pasakojo: „Gimiau 1979 m. rugsėjo 23 d. Donecke darbininkų šeimoje. Tyrinėdamas savo šeimos istoriją sužinojau, kad mano protėviai išgyveno badmetį (ГолодоМор) ir valdytų žemių užgrobimą. Apie tai TSRS laikotarpiu seneliai bijojo pasakoti net savo vaikams ir anūkams. 2001-aisiais baigiau Donecko nacionalinį universitetą, įgijau biologo ir chemiko specialybę, sukūriau šeimą.
Prasidėjus 2014-ųjų karui, mano vaikams Vsevolodui ir Ruslanui dėstytojai pradėjo grasinti, kad „jeigu nenorite turėti bėdų, į mokyklą siuvinėtais tautiniais rūbais daugiau neateikite“. 2014 m. rugsėjo 1-ąją nuvedžiau vaikus į kitą mokyklą, o rugsėjo 2-ąją prisijungiau prie savanorių pulko „Azov“. 2015 m. dalyvavau Pavlopilio–Šyrokino išlaisvinimo operacijoje, kai tankiai gyvenamo Mariupolio miesto miegamąjį rajoną „Rytinis“ (Східний) reaktyviniais sviediniais apšaudė Rusijos Federacijos artilerija.
Natalija, trokšdama prisidėti prie šalies gynybos, prisijungė prie „Azovo“ gretų 2017 m. Turėdama tam reikalingų įgūdžių, buvo paskirta pulko raštvede. Vėliau ji baigė mokymus ir gavo materialinio aprūpinimo seržantės pareigas. Ji buvo virėja, medike ir net paduodavo gynėjams šovinius mūšio metu. Budėdama kartais ji miegodavo tik po 4 valandas, nes per lėktuvų antskrydžius ir bombardavimus neįmanoma buvo užmigti.
Aš pats nesitikėjau, kad gali būti tokių moterų. Ji mane palaikydavo, buvo mano ramintoja, meilė ir visata. Ji buvo geriausia pasaulyje. Mudu skenavome vienas kitą ir džiaugėmės kiekviena mūsų gyvenimo akimirka. Džiaugėmės mielomis ir maloniomis smulkmenomis, pastebėdami ir suprasdami paprastų dalykų grožį. Niekuomet neužmiršiu, kas iš manęs atėmė Tave. Ir neatleisiu!
Natalka žuvo 2022 m. balandžio 15-osios naktį.
Specialiai parengta ir ruskių numesta trijų tonų aviacinė bomba FAB 3000 Mariupolyje nutraukė Natalijos Strebkovos ir dar daugelio kitų Ukrainos žemės gynėjų gyvenimus. Ruskiai tiksliai žinojo, kur slepiasi moterys ir vaikai. Visi žuvo akimirksniu.
Apie savo žmonos mirtį sužinojau tik po keturių dienų. Atsigavęs, po paros teįstengiau pranešti artimiesiems. Toliau likau ginti „Azovo“ plieno gamyklos.
Pagal įsakymą gegužės 20 d. palikau gamyklą, patekau į nelaisvę Olenivkos–Volnovachos karinio komisariato žinion už 20 km nuo Donecko. Po keturių mėnesių buvau iškeistas ir grįžau į Ukrainai pavaldžią žemę.
Prisiminti nelaisvės nenoriu. Netekau 25 kg svorio. Šiuo metu gydausi, turiu reabilitacijos kursą. Kasdien mintimis esu su bendražygiais, kurie liko nelaisvėje. Prasideda šaltasis metų laikotarpis. Ten stinga maisto. Kai kurie iš jų netekę po 50 kg svorio, žiemą ištvers ne visi. Atsigavęs viliuosi tęsti tarnybą, o pasibaigus karui susirasti atokesnę vietą, kur kukliame namelyje galėčiau nugyventi likusias dienas. Mano butas Mariupolyje išplėštas ir sugriautas.“
„Tu buvai mama ne tik man, bet ir daugeliui vaikinukų greta. Tu buvai seserimi daugeliui. Mums tu buvai Globėja. Mama, pasakyk man, na ir kodėl gi tu šitaip neklausei? Kam kaskart, kai tave išveždavo, vis grįždavai? Kodėl tu nenorėjai likti čia?.. Paskui pradėjau suprasti… Tu tiesiog privalėjai būti ten. Kiek gyvybių tu išgelbėjai būdama ten… Ten būdama tu buvai žymiai reikalingesnė, nei būtum buvusi čia“, – mamai rašė dukra Irina Šmatko.
„Su mama susisiekdavau per „Telegram“ kanalą. Ji pasakojo apie žiaurumus Mariupolyje. Ji labai bijojo patekti į nelaisvę. Balandžio 15-osios rytą ryšio su ja nebuvo. Nežinojau, kur ji. Ir tik balandžio 20-ąją tėvas parašė žinutę, kad mamos jau nebėra, atsiprašė, kad negalėjo jos išsaugoti“, – pasakojo Irina. Jos vyras taip pat tarnauja „Azove“ ir gina Ukrainą nuo okupantų.
Natalija Strebkova-Aušrinė (Zoriana) turėjo galimybę išskristi iš Mariupolio, bet savo evakuacijos vietą sraigtasparnyje užleido kitai merginai. Zorianai buvo 45 metai, ji iki paskutinio atodūsio didvyriškai gynė Mariupolį.
Gynėjos kūną dar ilgai negrąžino artimiesiems. Tik 2022-ųjų rugpjūtį Kyjive pavyko palydėti ją į paskutinę kelionę. Gimtojoje Poltavoje jos vardu planuojama pavadinti gatvę.
„Dėkoju visiems už paramą Ukrainai, visai Lietuvos piliečių bendruomenei! Kartu iki pergalės ir naujos gynybos sistemos sukūrimo mūsų vaikų ir anūkų saugumui! Oleksijus.“
Tekstus iš ukrainiečių kalbos vertė Juozas Valiušaitis, redagavo dr. Anželika Smetonienė. Nuotraukos iš asmeninio Oleksijaus Strebkovo ir Natalijos Strebkovos-Zorianos archyvo.
Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas kviečia visus prisidėti lėšomis prie „Azovo“ pulko karių gydymo ir reabilitacijos. Su jais palaikomas tiesioginis ryšys, planuojama pasirūpinti šildymo priemonių, šiltų rūbų ir maisto tiekimu.
Paramos sąskaita LT66 7044 0600 0630 3425. Paskirtis AZOV.
Algirdas AUŠRA
Šaltinis: Nyksciai
