ECB viceprezidento Luiso de Guindoso kalba 21-osios Germán Bernácer premijos už ekonominių tyrimų skatinimą Europoje įteikimo ceremonijoje Matteo Maggiori
Madridas, 2023 m. birželio 20 d
Šiandien susitinkame, kad įteiktume Germán Bernácer premiją už išskirtinius nuopelnus makroekonomikos ir finansų srityse jaunam Europos ekonomistui Matteo Maggiori.[[1] Šis 21-asis prizas[[2] pagerbia Matteo „už įtakingus tarptautinių finansų ir makroekonomikos tyrimus, įskaitant turto kainodarą ir valiutų kursų dinamiką“. Džiaugiuosi šiandien čia galėdamas kartu su jumis pasidžiaugti jo pasiekimais.
Matteo moksliniai tyrimai atskleidžia daugybę svarbių tarptautinės makroekonomikos ir finansų aspektų pagal bendrą temą: netobulų finansų rinkų vaidmenį.[[3] Į nebaigtinį jo tyrimų sąrašą įtraukta: tarptautinė finansų sistema; rezervinės valiutos; mokesčių rojus; pasauliniai kapitalo srautai ir portfelinės investicijos; valiutos kurso dinamika; lūkesčius ir burbulus. Jo tyrimai veiksmingai sujungia teoriją su duomenimis ir dažnai suteikia pagrindines įžvalgas apie ekonominę ir pinigų politiką.
Per dešimtmetį, kai jis baigė Haas verslo mokyklą Kalifornijos universitete Berklyje, Matteo jau padarė didelę įtaką šiai profesijai ir pelnė platų pripažinimą, atsispindintį daugybe prizų ir apdovanojimų.[[4] Jo darbai yra plačiai cituojami ir publikuojami geriausiuose akademiniuose žurnaluose. Nuo 2019 m. Matteo dėsto finansų profesoriumi Stanfordo verslo mokykloje.
Šiandien norėčiau pabrėžti keletą pagrindinių Matteo indėlių. Bet leiskite pradėti nuo vieno įspėjimo: Matteo yra labai produktyvus. Per daug produktyvus, kad šiandien savo trumpose pastabose galėčiau įvertinti visą jo darbą. Taigi aš neišvengiamai turėsiu praleisti daug jo darbų, pavyzdžiui, jo neseniai apdovanotą dokumentą apie nevienalyčius investuotojų įsitikinimus.[[5] ir jo naujas tyrimas apie ryšį tarp valiutų kursų ir akcijų rinkos grąžos.[[6]
Ne visi salėje esantys gali žinoti, kad ne taip seniai Matteo prekiavo užsienio valiutomis ir palūkanų normomis (JP Morgan). Ši patirtis leido jam iš pirmų lūpų pamatyti, kaip veikia finansų rinkos. Tai buvo įkvėpimo šaltinis Matteo renkantis mokslinių tyrimų temas, kurios visada yra praktiškos. Atrodo, kad Matteo kilmė pagrindžia jo požiūrį į mokslinius tyrimus, kurie tradicines teorines tarptautinės makroekonomikos prielaidas dažnai traktuoja su sveika doze skepticizmo.
Viename iš pirmųjų savo straipsnių[[7] Pavyzdžiui, jis pastebi, kad valiutų kursai retai sugeria sukrėtimus taip, kaip paprastai daroma ekonomikos teorijoje. Šis straipsnis, parašytas kartu su Xavier Gabaix, puikiai iliustruoja Matteo dėmesį tarptautinei makroekonomikai su netobulomis finansų rinkomis. Jame pabrėžiami finansiniai valiutų kursą lemiantys veiksniai, būtent ribotas finansininkų gebėjimas prisiimti riziką ir jo vaidmuo paaiškinant daugybę tarptautinių finansų galvosūkių ir reiškinių.
Kita svarbi Matteo darbo sritis – tarptautinės finansų sistemos funkcionavimo ir rezervinių valiutų, ypač JAV dolerio, vaidmens tyrimai.[[8] Kartu su Emmanueliu Farhi[[9] jis parodo, kiek daug gerai žinomų teorijų ir spėjimų, tokių kaip Keyneso,[[10] Nurkse[[11] ir Trifinas[[12] – galima sujungti į vieną, lengvai naudojamą sistemą. Jų darbas rodo, kad perėjimas nuo vienos rezervinės valiutos emitento prie didelio jų skaičiaus turėtų teigiamą poveikį gerovei, tačiau taip pat kad tarpinio poslinkio – perėjimo prie nedidelio emitentų skaičiaus – poveikis priklauso nuo daugelio veiksnių ir kai kuriais atvejais gali destabilizuoti.
Matteo taip pat itin kūrybingai naudoja mikroduomenis tarptautinės pinigų ir finansų sistemos veikimui nustatyti. Straipsnyje apie kapitalo paskirstymą[[13] jis atskleidžia vietinės valiutos šališkumą pasaulinėse obligacijų atsargose: skolintojai teikia pirmenybę obligacijoms, denominuotoms jų buveinės valiuta, bet mažai rūpinasi skolininko gyvenamąja vieta. Kalbant apie skolinimąsi, visos įmonės, išskyrus labai dideles, išleidžia obligacijas tik savo šalies valiuta. Dėl investuotojų šalies valiutos šališkumo įmonės labai mažai skolinasi iš užsienio. Didžioji šio modelio išimtis yra JAV. Atrodo, kad beveik visi investuotojai nori skolinti JAV doleriais, o tai reiškia, kad net mažos JAV įmonės skolinasi ne tik iš vidaus, bet ir iš užsienio šaltinių. Taigi mažoms įmonėms ypač naudinga, jei jų buveinė yra tarptautinė valiuta, nes tai suteikia joms lengvą prieigą prie pasaulinės kapitalo rinkos. Todėl šis dokumentas taip pat svarbus politinėms diskusijoms apie tarptautinį euro vaidmenį. Šis kruopštus duomenų apdorojimas rodo, kad tarptautinis valiutų vaidmuo labai kinta – šis atradimas akivaizdžiai verčia susimąstyti, kas tai lemia. Matteo ir jo bendraautoriai aprašo, kaip šalys konkuruoja dėl rezervinės valiutos nustatymo ir kaip svarbu palaipsniui kurti reputaciją.[[14]
JAV finansų rinkos atkreipia dėmesį į bet kokį pasaulio kapitalo srautų tyrimą. Tam yra rimta priežastis – ypatingas jų vaidmuo. Tačiau yra ir kita priežastis, kuri nėra itin gera, būtent duomenų prieinamumas. Bėgant metams tarpvalstybinių finansinių ryšių tinklas tapo vis sudėtingesnis. Tarptautinis finansavimas dažnai nukreipiamas per tarpininkus mokesčių rojaus šalyse, todėl oficialioje statistikoje sutrinka ryšys tarp skolinančios ir skolinančios ekonomikos, o kartu ir tarptautinio sukrėtimų perdavimo matavimas. Pasaulinis kapitalo paskirstymo projektas[[15] Matteo, kurio vienas iš įkūrėjų, tyrinėja šias sąsajas pasauliniu mastu: sekant įmonių nuosavybės grandines, kad būtų gautas konsoliduotas portfelis, jis atskleidė, kad dvišalės išsivysčiusių šalių portfelinės investicijos į dideles besiformuojančios ekonomikos šalis yra daug didesnės, nei įprasta manyti. Pavyzdžiui, euro zonos Kinijos akcijų ir skolos rizika yra atitinkamai tris ir penkis kartus didesnė, nei buvo įvertinta anksčiau. Tai taip pat rodo, kad kai kurios tiesioginės užsienio investicijos yra paslėptos portfelinės investicijos, kurios, kaip žinoma, yra nepastovesnės. Be to, Matteo ir jo bendraautoriai rodo, kad kylančios ekonomikos šalių išorės įsipareigojimų užsienio valiuta rizika yra žymiai didesnė, o tai turi svarbių pasekmių rizikos vertinimui, taigi ir ekonominei bei pinigų politikai. Nepaisant didelių duomenų problemų, Matteo ir jo bendraautoriai, bendradarbiaudami su Pasaulinio kapitalo paskirstymo projektu ir ECB, taip pat ėmėsi užduoties atskirti euro zonos ofšorinių finansinių centrų investicines pozicijas. Pavyzdžiui, jie rodo, kad euro zona yra mažiau finansiškai integruota, nei rodo oficialūs duomenys.[[16] Šis projektas yra daug žadantis ne tik todėl, kad jis gali pakeisti mūsų finansines pozicijas euro zonoje ir už jos ribų, bet ir todėl, kad parodo, kaip centriniai bankai ir mokslininkai gali suvienyti jėgas, kad atskleistų sudėtingas finansinio tarpininkavimo grandines Europoje ir visame pasaulyje.
Prieš sudarydamas jums įspūdį, kad Matteo yra grynas tarptautinis makroekonomistas, leiskite pabrėžti kitą – visai kitokią – jo darbo sritį: labai ilgalaikio diskontavimo ekonomiką. Investiciniai sprendimai kovojant su klimato kaita labai priklauso nuo pinigų srautų diskontavimo toli ateityje. Dėl sudėties nedideli diskonto normos skirtumai gali nulemti, ar projektas bus įgyvendintas, ar ne. Tačiau turime labai mažai gairių, kokia galėtų būti tinkama diskonto norma. Kad padėtų mums pasirinkti tinkamą, Matteo ir jo bendraautoriai išnagrinėja informaciją apie labai ilgalaikes – 100 ar daugiau metų – nuomos sutartis Jungtinėje Karalystėje ir Singapūre ir palygina tokių nuomos sutarčių kainas su perkant panašių savybių, ty su nuosavybės kaina be termino apribojimo. Jie rodo, kad žmonėms gana daug rūpi pinigų srautai tolimoje ateityje: numanoma labai ilgalaikė diskonto norma yra tik 2,6% per metus.[[17] Diskonto normos tokiems ilgiems laikotarpiams yra labai svarbios sveriant daugiau nei vienos kartos projektų, pvz., susijusių su klimatu ir aplinka, sąnaudas ir naudą.[[18]
Atsižvelgiant į klimato kaitos įrodymus, man nereikia pabrėžti šio tyrimo svarbos. Matteo ir jo bendraautoriai pabrėžia, kad investicijos, mažinančios visuotinį atšilimą ir jo padarinius, turėtų būti įkainotos kaip draudimas.[[19] Draudimas yra vertingiausias esant blogoms pasaulio valstybėms, todėl turi būti atitinkama diskonto norma žemiau nerizikinga norma visais horizontais. Tačiau jei tinkama diskonto norma klimato kaitos apsidraudimui yra mažesnė nei 2,6 % ilgalaikiams projektams ir dar mažesnė trumpalaikiams projektams,[[20] tuomet turėtų būti įgyvendinama kur kas daugiau viešųjų ir privačių projektų, nei siūlo kiti tyrimai.
Ilgalaikės diskonto normos klausimas turi tiesioginių pasekmių bendrai kovos su visuotiniu atšilimu strategijai, kuri yra toli už ekonomikos ribų. Taigi, mano įžanginės pastabos apie Matteo darbą, pateikiančios „pagrindines įžvalgas apie ekonominę ir pinigų politiką“, nėra visiškai teisingos. Naujausias Matteo darbo dokumentas,[[21] išleistas vos prieš kelias dienas, tyrinėja geopolitikos ir ekonomikos sąsajas. Jame aprašoma, kaip dominavimas pagrindinėse pramonės šakose, tokiose kaip finansai ar informacinės technologijos, leidžia hegemoninei šaliai gauti nuomos mokestį iš mažų atvirų ekonomikų. Ši sistema prideda strateginį geopolitinės galios ekonominį pagrindą.
Leiskite daryti išvadą. Tikiuosi, kad per šią trumpą Matteo tyrimų apžvalgą perteikiau, kiek jis praplėtė mūsų žinias įspūdingose srityse. Jo aktualūs ir esminiai darbai yra tarptautinė makroekonomika geriausiu mastu: novatoriška, pagrįsta duomenimis ir pamokanti politikos formuotojams. Matteo, mes visi laukiame jūsų tyrimų ir naujų įžvalgų ateinančiais metais!
Džiaugiuosi galėdamas pasveikinti jus, Matteo, laimėjus 2022 m. Germán Bernácer premiją už ekonominių tyrimų skatinimą Europoje.
