Kiekvieną rytą, kai matau šimtus apsnūdusių jaunų žmonių, vykstančių į darbus korporatyvinėse „zombilanduose“, galvoju apie laimę. Tiksliau apie didįjį melą apie laimę, kuriuo mūsų karta privertė patikėti savo vaikus. Didžiausia meškos paslauga, kurią jiems padarėme – tai ne išpūstos būsto kainos, dėl kurių jis tapo nebeįperkamas ir ne krūvos pavojingų atliekų visoje planetoje, kurias jie turės išvalyti. Tai melas apie tai, kad kiekvienas privalo būti laimingas.
Įtikinome savo vaikus, kad laimė – tai vienintelė žmogaus būsena, būtina jų gyvenimo sąlyga. Taip padarėme juos nelaimingus.
Blogio šaknys slypi sąvokų painiavoje. Mes klaidingai įsivaizduojame kas yra laimė ir kaip ją pasiekti. Iš karto pasakysiu: net neįsivaizduoju, kuris kelias yra tinkamas būtent jums. Bet tiksliai žinau, kurių rinktis neverta. Būtent jie veda dvidešimtmečių kartą per netikrą ištobulintų „Facebook“ nuotraukų pasaulį – nuo besaikio alkoholio vartojimo iki psichologo fotelio ir atgal.
Statistika byloja, kad šiuolaikinė jaunoji karta serga trimis ligomis, kurios vadinasi „paskola“, „maistas“ ir „gėrimas“. Paimkime mano gimtąją Australiją: vidutinė gyventojų skolų našta siekia 14,1 proc., bet jeigu imsime tik 24-35 metų jaunimo grupę, paskolų yra prisiėmę daugiau nei 20 proc. Daugiau nei pusė visų Australijos moterų prastai maitinasi ir mažai juda; 16-24 metų amžiaus grupėje tokių yra 72 proc. Kalbant apie alkoholį, tai beveik penktadalis vyresnių nei 14 metų australų išgeria sveikatai pavojingus kiekius, o jaunimas jau seniai lenkia visas ankstesnes kartas išgertuvių skaičiumi. Futurologai šiai kartai prognozuoja „nemirtingumą jiems dar gyvenant“, tačiau ji kol kas daro viską, kad gyvenimas sutrumpėtų. Jeigu jiems pavyks, tai bus pirmas toks atvejis istorijoje. Iš kur ta depresija, girtavimas ir nesveiki įpročiai?
Labai paprasta: įtikinome juos, kad laimė yra vartojimas. Nusprendėme, kad jeigu negauname ko norime, jaučiamės nelaimingi. Vadinasi, jeigu tai gausime, būsime laimingi! Tuo tarpu iš tikrųjų, kai visi baziniai poreikiai yra patenkinti, kiekvieno papildomo noro patenkinimas mus daro nelaimingesnius. Kodėl? Nes norai nėra pastovūs, pasitenkinimas greitai praeina, o tarp laimės ir malonumo negalima dėti lygybės ženklo.
Kad ir kokie būtų mūsų norai – naujas madingas rankinukas, raumeningas gražuolis su holivudinę šypsena ar dar vienas, paskutinis tiramisu šaukštelis – jie labai klastingi. Norai kyla kai ko nors neturime, o didžioji dalis malonumo tenka laukimui. Pikas pasiekiamas kai gauname tai, ko trokštame. O kas tada? Neišvengiamas nuosmukis. Malonumas baigėsi ir po savęs paliko kai ką nereikalingo: spintos lentynoje, lovoje arba ant jūsų liemens.
Bet ir tai dar ne viskas. Iš tikrųjų, beveik nieko iš to, ko, atrodo, norime, mums nereikia. Trokštame ne paties daikto, paprasčiausiai norime pasigirti ir sukelti aplinkinių susižavėjimą. Dauguma norų kyla tik dėl statuso pateisinimo. Netikite? Tuomet mintyse atlikite eksperimentą: įsivaizduokite ką nors labai vertingo. Pavyzdžiui, dizainerio suknelę, pietus itin brangiame restorane arba prabangią mašiną. O dar įsivaizduokite, kad niekas niekada nesužinos, kad visą tai turite. Ar vis dar to norite?
Senais laikais kuklumas buvo laikomas dorybe, o demonstruojama puikybė buvo smerkiama, nes ji sukeldavo eilę nuodėmių: pavydą, apsirijimą, godumą. Tačiau laikai pasikeitė. Dabar, jeigu įvykis nesukelia entuziastingos reakcijos socialiniuose tinkluose, gali pasirodyti, kad jo niekada ir nebuvo. Žmonėms labiau rūpi kaip padaryti gerą nuotrauką ir surinkti daugiau patiktukų nei pats įvykis. Šių dienų vertybė – kuo geresnis savęs parodymas. Puikybė ir tuštybė tapo dorybėmis, o kuklumas – yda.
Galbūt tai nėra taip jau baisu? Tačiau savižudybių ir depresijos epidemijos statistika byloja ką kitą. Turbūt vertą atsigręžti atgal, visi receptai jau yra. Platonas ir Aristotelis nesutiko beveik dėl visko, išskyrus vieną: abu tikėjo, kad laimingu gali būti tik dorą gyvenimą gyvenantis žmogus. 1621 metais Robertas Bartonas savo nuostabioje „Melancholijos anatomijoje“ pasiūlė tokį receptą: „Nebūk vienišas, nebūk tuščias“. Jūs ir patys tai žinote. Susiraskite draugų ir užsiimkite veikla.
Esame nelaimingi, kol esame savo pačių nelaisvėje, nuolat bandydami patenkinti savo smulkius troškimus. Tampame laimingais kai per save peržengiame ir prisijungiame prie kažko didesnio.
Gydytojas ir filosofas Raymondas Talis kuria tokią žmogaus troškimų hierarchiją: apatinė pakopa – maistas ir pastogė, antroji – malonumai, trečioji – pritarimas ir statusas. Ketvirtoji ir aukščiausioji – menas, dvasinis gyvenimas ir misija. Visiškai akivaizdu, kad kuo žemesnė pakopa, tuo paprastesni norai, tuo lengviau juos patenkinti ir tuo greičiau baigiasi malonumas. Tvari laimė pasiekiama tik viršutinėje pakopoje. Džiaugsmas gali atsirasti tik numalšinus aukštesniojo lygio alkį: prasmių ieškojimą.
Būtent to nesugebėjome paaiškinti savo vaikams. Laimės nenusipirksi. Ji neateina tada, kai patenkinote savo norus, gavote trokštamų dalykų, įsigijote daiktą, patyrėte malonumą. Laimė – tai ne teisė. Tai ne prekė. (O būti liūdnu ir nelaimingu – ne nusikaltimas). Laimė – tai kryptingo gyvenimo prasmės ieškojimo šalutinis produktas. Jeigu pasiseks, šią paiešką paversite savo darbu, kaip Platonas, kuris filosofiją pavadino prasmingiausiu iš visų užsiėmimų.
Infantilių norų patenkinimas – nėra laimė. Žmonės, kaip ir visos kultūros, turi vystytis nuo paprastų norų prie sudėtingų, kol atranda aukštąjį tikslą, su kuriuo ateis ir laimė. Vaikai, bus daug geriau, jeigu nustosite galvoti apie karjeros kūrimą ir stengsitės suderinti savo darbą su savo įsitikinimais. Taip bus geriau jums. Juk norite būti laimingi?
