Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarė Birutė Valionytė puikiai prisimena tą lemtingą kovo dieną prieš 35-erius metus, tvyrojusią įtampą, vėliau sekusius nelengvus, bet žmonių vienybe įveiktus išbandymus. Artėjant Kovo 11-ąjai, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šventei, su B. Valionyte kalbamės apie būtinybę būti vieningiems, laisvės skonį ir Lietuvą, kuri kaip mažas tvirtas žirnis gebėjo parklupdyti okupanto mašiną.
Kovo vienuoliktoji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Daug kas šią datą vadina lūžiu Lietuvos istorijoje, diena, kai prasidėjo Lietuvos kelias į vakarietišką Europą. Kaip Jūs apibūdintumėt šio, prieš 35 m. įvykusio istorinio įvykio, esmę?
Aukščiausiajai Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, mes pabėgome iš už geležinės uždangos, kuri mus 70 metų skyrė nuo laisvojo pasaulio. Kovo 11-ąją tikrai niekas iš signatarų negalvojo, kad taip greit – valstybės istorijoje išties greit – tapsime tikra ir pilnateise Europos dalimi. Nesitikėjome, kad taip greitai būsime priimti į Europos Sąjungą ir NATO.
Istoriškai Lietuva visada buvo Europos kultūros lauke, bet nuo jos 1990 metais mus skyrė 70 metų okupacijos, kai priverstinai „statėme komunizmą“, nors niekas taip iki galo ir nesuprato, ką ši sąvoka reiškia. Šis laikotarpis yra vienas tamsiausių mūsų šalies istorijoje. Beveik kiekviena šeima išgyveno tremtį ir netektis, paniekinimą ir pažeminimą. Tarpukario Lietuvos ekonomika per 23 laisvės metus pasiekė puikių rezultatų, pragyvenimo lygis išaugo ir lenkė kai kurias šalis, kurios šiandien mums yra siekiamybė. Tie 70 okupacijos metų mus nubloškė atgal. Kovo 11-oji suteikė galimybę patiems kurti savo valstybę.
Europinės vertybės mums nebuvo naujiena, todėl integracija į Europos Sąjungą įvyko sklandžiai, nors okupacijos padariniai žmonių sąmonėje paliko gilų pėdsaką. Vasario 16-oji, tarpukario Lietuva, partizaninis karas padėjo tokius tvirtus pamatus, kad po 70 okupacijos metų lietuvių tauta turėjo tvirtą pagrindą, nuo kurio atsispyrė ir atkūrė Lietuvos valstybę.
Kaip tądien jautėtė? Kokie jausmai užplūdo? Kaip atsimenate tą vakarą Seimo salėje?
Man tada buvo 34 metai, 1990-ųjų Kovo 11-ąją jaučiau ir supratau, kad dalyvauju labai svarbiame istoriniame įvykyje. Man atrodė, kad įvykiai, kurie yra istoriškai lemtingi, yra labai didingi ir nepakartojami. Juk mes balsavome už nepriklausomos Lietuvos grąžinimą į pasaulio žemėlapį! Skamba taip didžiai, o iš tiesų tai buvo paprastas juridinis veiksmas. Tereikėjo užpildyti vardinio balsavimo kortelę nurodant už ką balsuoji. Balsuojama buvo Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Ją deputatai pasirašė ir vėliau atsistojimu patvirtino savo balsą. „Už“ nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą solidariai balsavo 124 Aukščiausios Tarybos deputatai. Ir aš tame procese dalyvavau. Tada, kai atsistojau, atėjo mintis: „Ir tai viskas?“ Tada kilo ir kitas klausimas: „O kas bus rytoj?“ Tuo metu rytojus buvo visiška nežinomybė – ar mums bus leista patiems kurti savo valstybę, ar nebus paspaustas raudonas mygtukas Kremliuje? Šiandien mes jau žinome, kad buvo parengti planai mus išvežti, kai ką vietoje likviduoti, kai ką palydėti į geležinkelio stotį… Ačiū Dievui, viskas yra taip, kaip yra: tas raudonas mygtukas nebuvo paspaustas. O šiandien Ukrainos pavyzdys rodo, kad mygtukas tikrai galėjo būti paspaustas.
Kokie Lietuvos 35-mečio įvykiai Jums atrodo svarbiausi?
Kur mes atėjome? Žinot, kai verdi braškių uogienę: pirmiausia – putoja ir nubėga putos, o skanumas – dugne. Bet tam, kad to skanumo paragautum, reikia laiko. Tai štai: viskas išsiputojo ir mes dabar turim tą skanią uogienę. Po 35 metų mes nebeįrodinėjame, kad esame europiečiai, nes iš tiesų tokie esame. 35 metai – tai vienos kartos gyvenimo laikas. Bet ar ši karta bevalgydama tą skanią braškių uogienę šiandien besuvokia, iš ko susideda tas skonis, kvapas? Kiek pastangų įdėta, kad būtų taip, kaip yra šiandien? Ar besuprantame, kokia yra laisvės kaina? Deja, jaunimui šiandien laisvė yra duotybė. Tenka girdėti, kad jaunimas negins Lietuvos, o geriau išvažiuos. Nieko panašaus. Laisvė nėra duotybė. Be jokios abejonės, svarbiausia šiandien yra saugumo garantas. Šiandien Lietuva yra tarp dviejų Rusijų. Tad šiandien Lietuvos teritorijai saugumą suteikia tai, kad mes esame visaverčiai Europos Sąjungos ir NATO blokų nariai. Bet gyvename ypač neramiu įtemptu metu. Pagaliau šiandien ir Europa pradeda suvokti tai, ką mes jau seniai žinojome: laisvė nėra duotybė, ją reikia ginti patiems. Laisvė yra ginama ir puoselėjama kiekvieną sekundę. Jeigu mes to nedarysime, mūsų tikrai niekas neapgins.
Šių dienų geopolitinė situacija kelia nerimą daugeliui. Nepriklausomybės išsaugojimo, laisvės gynimo klausimas šiomis dienomis skamba kiek kitaip, nei iki 2022-ųjų vasario. Kas šiandien kelia nerimą jums?
Jei mūsų šalyje kyla klausimas, ar mes, Lietuvos piliečiai, esame pasirengę paaukoti menką dalį savo gero gyvenimo tam, kad būtume saugesni, tai yra signalas, kad patriotinis auklėjimas visuomenėje yra apleistas. Ir ko norėti, kai beveik du dešimtmečius auginome ne Lietuvos piliečius, bet pasaulio žmones.
Šiandien kalbėti vien apie Lietuvos saugumą neįmanoma, nes nepriklausomybė šiandieniniame pasaulyje nėra izoliuota. Reikalas tas, kad tai priklauso ne tik nuo geopolitinės padėties, bet ir nuo gerų santykių su kaimyninėmis šalimis ir bendro laisvės, draugystės ir priešo suvokimo.
Nerimą kelia Europos šalių laisvės ir poreikio ją ginti supratimas, taip pat ir mūsų piliečių susiskaldymas, emigracija. Neramu dėl dabar matomo nesusikalbėjimo tarp valdžios ir žmonių. Ir tai nėra ekonominio nepritekliaus klausimas. Prisiminkime 90-ųjų blokadą: nėra degalų, mes šąlame žiemą, nes šildymas visiškai „prisuktas“. Bet tada žmonės suprato: „mes turime pakentėti, taip pat turime aukotis, nes kuriame valstybę“. Šiandien, kai naujosios technologijos akimirksniu paskleidžia bet kokią informaciją, žmonėms atskirti melą nuo tiesos reikia įgūdžių, o jų akivaizdžiai trūksta. Sukelti nepasitenkinimo bangą šalyje labai paprasta, nes arogantiška valdžia žmonės tiesiog nebetiki. Situacija dabar yra labai įtempta.
Ką kiekvienas galime padaryti dėl savo valstybės, savo artimo, dėl savęs kaip laisvos, europietiškos Lietuvos piliečio?
Norėčiau, kad mes suvoktume – pats didžiausias privalumas yra tai, kad esame ten, kur esame, ir visi turime nešti atsakomybę visais frontais. Turime gerbti tai, ką turime, turime išsaugoti šitą padėtį ir suvokti, kad viskas priklauso nuo mūsų. Ne nuo NATO, ne nuo Europos – viskas priklauso nuo mūsų gebėjimo mylėti ir ginti savo valstybę, o jie mums tik padės.
Laisvė yra mūsų lietuvių tautos išlikimo ir saugumo garantas. Mes patys esame atsakingi už Lietuvos valstybę. Nuo mūsų priklauso tai, kaip mes panaudosim savo protą, sugebėjimus, kiek būsime vieningi.
Noriu, kad mes vėl būtume vieningi, kaip tada 1990 metais, kai buvome mažas, kietas žirnis, kuris buvo labai reikšmingas griaunant nenugalimąją Sovietų šalį, kuri savo kruviną ideologiją primetė didelei daliai pasaulio. Linkiu mums vėl būti tuo mažiuku, tvirtu, turinčiu nugarkaulį žirniuku, kuris žino, kas mes tokie esame, iš kur esame ir ko norime. Tik tada nepriklausoma Lietuva gyvuos, o kartu su ja – ir mes.
B. Valionytės minčių apie laisvę kviečiame klausytis ir Vyriausybės „Youtube“ kanale.
Vyriausybės kanceliarija kartu su Seimo kanceliarija, ministerijomis, kitomis valstybės institucijomis ir nacionaliniu transliuotoju inicijuoja Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečiui skirtą informacinę kampaniją „Tik laisvi užaugam dideli“, kurią vainikuos koncertas kovo 11 d., 18.30 val., Vilniaus Katedros aikštėje.
