Skirtumai tarp Lietuvos savivaldybių pagal ekonominius ir socialinius rodiklius – vieni didžiausių visoje ES, vyksta spartus kaimiškų vietovių nykimas, mažėja vaikų ir didėja 60-mečių amžiaus grupė – kokia šių iššūkių akivaizdoje turėtų būti regioninė politika? Ar siūloma steigti Regionų ministerija taps panacėja nuo visų problemų?
Seimo Ateities komitetas surengė virtinę reprezentatyvių diskusijų šia tema, siekdamas plėtoti dialogą su savivalda.
Komiteto pirmininkas, socialdemokratas Vytautas Grubliauskas pabrėžia, kad komitetas koncentruojasi ne į ministerijos steigimo klausimą, o siekia išgryninti esmines problemas ir pasiūlyti konstruktyvius sprendimus.
„Regioninė politika turi tapti ne vien biurokratiniu mechanizmu, o tikra pokyčių priemone, kuri veikia atsižvelgdama į žmonių poreikius ir regionų savitumą“, – pabrėžia pirmininkas.
Ar Regionų ministerija būtų efektyvus instrumentas formuoti nacionalinę regionų politiką?
Seimo Ateities komiteto kartu su Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriumi surengtoje neformalaus Ateities forumo diskusijoje pasisakiusi Seimo narė, socialdemokratė Ilona Gelažnikenė ragino atsigręžti į regioninės politikos tikslą – mažinti regionų socialinius ir ekonominius skirtumus bei išsivystymo netolygumus pačiuose regionuose.
„Skirtumai tarp mūsų savivaldybių pagal ekonominius ir socialinius rodiklius – vieni didžiausių visoje ES. Vertinant vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą (BVP), skirtumai tarp Lietuvos regionų siekia 2–3 kartus.
Kai pradedame nagrinėti tokios situacijos priežastis, matome, kad visos problemos susijusios: investicijų trūkumas regionuose, mažas darbo jėgos judumas, nepatogi viešojo transporto sistema, kvalifikuotų specialistų trūkumas; ir, žinoma, tragiškos demografinės tendencijos“, – vardija I. Gelažnikienė.
Parlamentarė pažymi, kad mažėjant vaikų ir daugėjant vyresnio amžiaus asmenų – 55–59 metų amžiaus grupė vyravo 45 iš 60 savivaldybių – beveik visose kaimiškose teritorijose (išskyrus priemiesčius) vyksta spartus gyvenamųjų vietovių nykimas – daugėja retai apgyventų ar visai nebegyvenamų kaimiškų teritorijų.
I. Gelažnikienė įspėja, kad regioninės plėtros politikoje nėra lyderio poziciją užimančios ministerijos.
„Regioninė politika išblaškyta tarp ministerijų ir institucijų.
Neaiškus Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vaidmuo nesudaro sąlygų lyderystei. Skirtingoms ministerijoms pavestos ES ir nacionalinės investicijos prastai koordinuojamos. Tai trukdo savivaldybėms, regionų plėtros taryboms, NVO ir verslui nuosekliai planuoti ilgalaikes investicijas ir efektyviai naudoti skirtingus finansavimo šaltinius“, – komentuoja socialdemokratė.
I. Gelažnikienė pažymi, kad VRM teisiškai nereglamentuoja daugelio teritorijų plėtros aspektų (būsto, viešojo transporto, žemės naudojimo), o už teritorijų planavimą atsakinga Aplinkos ministerija neturi realių įrankių formuoti investicinę politiką.
„Dabartinė Vyriausybė yra įsipareigojusi ypač daug dėmesio skirti tolygiai regionų plėtrai.
Regionų ministerija galėtų sutelkti lyderystę vienose rankose sprendžiant regionų problemas ir būti balsu, atstovaujančiu regionų interesams. Savivaldybėms nebereikėtų prisitaikyti prie kiekvienos atskiros ministerijos reikalavimų. Be to, tokia ministerija galėtų spręsti problemas, kurios iki šiol nebuvo sprendžiamos dėl funkcijų išskaidymo tarp kelių ministerijų, pvz., prieinamo būsto, daugiafondės VVG (vietos veiklos grupės) strategijos“, – svarsto parlamentarė.
Anot jos, valdymo sričių sutelkimas leistų papildyti Regionų plėtros programą naujais finansavimo šaltiniais, tokiais kaip Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai, Modernizavimo fondas ar NVO fondas. Ministerija galėtų atstovauti regionų interesams ir derybose dėl ES fondų investicijų po 2027 m.
„Įsteigus Regionų ministeriją, ir patys regionai įgytų daugiau sprendimų galios.
Regionų plėtros tarybos ir savivaldybės turėtų daugiau laisvės priimti sprendimus, pritaikytus vietos poreikiams. Regionų plėtros priemonės kiltų „iš apačios“, atsižvelgiant į Lietuvos regionų įvairovę, remiantis pačių savivaldybių ir regionų plėtros tarybų iškeltais tikslais ir poreikiais“ – pabrėžia I. Gelažnikienė.
Anot jos, viena institucija, galėtų koordinuoti visus su gyventojų ir investuotojų pritraukimu susijusius procesus – nuo būsto pasiūlos iki viešojo transporto ar socialinės infrastruktūros planavimo. Mažėtų biurokratinė ir administracinė našta.
Parlamentarė pažymi, kad kaimynės Lenkija, Šiaurės ir Baltijos šalys, išskyrus Lietuvą, sėkmingai įgyvendina regioninę politiką per stiprias regionų ministerijas.
„Vis dėlto, svarstant apie Regionų ministerijos steigimą, būtina įsivertinti ir rizikas, pavyzdžiui, kas ir kaip užtikrintų regioninės politikos įgyvendinimą reorganizacijos laikotarpiu?
Regionų ministerijos steigimas neturi tapti dar vienu biurokratiniu aparatu ar barjeru. Protinga ir atsakinga būtų steigti ministeriją panaudojant dabar ministerijų turimus išteklius, pasitelkiant tuos pačius darbuotojus, darbui naudojant tas pačias informacines sistemas ar panaudojant esamą valstybės valdomą nekilnojamąjį turtą“, – įsitikinusi I. Gelažnikienė.
„Regionų ateitis – tai visos Lietuvos ateitis, todėl investicija į jų stiprinimą yra ne prabanga, o būtinybė“, – pabrėžia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Seimo frakcijos seniūno pavaduotoja I. Gelažnikienė.
Ilona Gelažnikienė, Seimo LSDP frakcijos seniūno pavaduotoja, Ekonomikos komiteto narė
Šaltinis: Nyksciai
