Sveikinu su „Sidabrinės gervės“ apdovanojimu. Kaip jaučiatės? Kaip pati vertinate savo vaidmenį iš laiko perspektyvos?
Ačiū, jaučiuosi gerai! Labai smagu, kai yra įvertintas mano darbas. Taip, tikrai, kinas visuomet yra su tam tikra perspektyva, jame labai trumpai suveikia tas momentinis „čia ir dabar“, tačiau jis užfiksuojamas visam laikui. Ir to jau nepakeisi.
„Bėgikę“ filmavome 2019 m. Kiek daug jau įvyko nuo to laiko, tiesa? Manau, filme mano kuriamas personažas Ona yra tokia, kokia buvo tais metais. Jeigu Ona prabiltų šiandien, ji jau būtų kitokia.
Esate teatro ir kino aktorė. Teatre ar kine jaučiatės geriau? Kokie jums svarbūs vienos ir kitos meno srities pranašumai ir trūkumai?
Teatre ar kine – aš vaidinu, o man patinka mano profesija, todėl negaliu išskirti vienos ar kitos industrijos. Abiejuose labai svarbus kolektyviškumas.
Jaučiuosi gerai ten, kur yra bendraminčių, kur tiki vizija, kur jauti pasitikėjimą.
Labai pamilau kiną, o teatre kelionė jau tapo nuosekli. Tikiuosi ir toliau sėkmingai derinti abi šias meno sritis.
Gal skirtumas tik tas, kad teatre tu nuo pat pradžių keliauji su visa komanda, o kine kartais tik po premjeros pamatai, kas dar kartu su tavimi kūrė tą pačią istoriją.
Teatre vienas pagrindinių dalykų – esamasis laikas. Spektaklyje laiko atžvilgiu tu esi unikalus, nes niekada taip pat akimirkos nepakartosi ir tai, ką matė to vakaro žiūrovai, jie tampa to laiko liudininkais.
O kine ta akimirka užfiksuojama ir užkonservuojama visam laikui. Todėl darant skirtingus dublius privalai įkristi į akimirką. Žiūrovui ji turi būti tikra.
Teatre aktorius žiūrovą jaučia, klausosi, salėje vyksta tam tikras partneriavimas esamuoju laiku, kas taip pat kuria spektaklį, jį keičia.
Kinas jau daugiau išbaigtas meninis kūrinys, kuris paliekamas žiūrovo vertinimui. Kontaktas su publika vyksta jau po proceso, kuomet vaizdai persikelia į sapnus. Arba ne.
Koks kinas jus įkvepia?
Tas, kuris manęs nepaleidžia ir vis grįžta vaizdais į sąmonę, primindamas apie save.
Vertinu paprastumo genialumą. Kai per kasdienišką situaciją gali kalbėti apie globalias problemas ar aktualijas.
Kokį filmą rekomenduotumėte?
Pirmas, kuris šovė į galvą, – „Pieces of a Woman“ (Kornél Mundruczó).
Dėl kino tikriausiai tenka vis dažniau grįžti į gimtąjį Vilnių. Ar nekyla pagunda palikti Klaipėdą dėl didesnių perspektyvų?
Nemanau, kad nuo miesto (ypač Lietuvoje) pasikeičia perspektyvos.
Žinoma, kad labai svarbu palaikyti ryšius, bendradarbiauti, bet visgi svarbiausias dalykas perspektyvoje yra nuoseklus darbas.
Būdama Klaipėdoje esu lygiai taip pat pasiekiama, kaip būčiau sostinėje. Skirtumas tas, kad čia turiu savo kūrybinę bazę – Klaipėdos jaunimo teatrą.
Kadangi į Vilnių grįžtu beveik kas antrą savaitę – atstumas manęs nebegąsdina.
Man gyvenimas Klaipėdoje prilygsta gyvenimui Vilniaus miegamajame rajone.
Pabūni senamiestyje, padirbi, išeini susitikti su draugais ir grįžti namo, kur turi savo žolės lopinėlį, ramybę ir koncentraciją.
Kaip ir pasakėte – Vilnius yra mano gimtasis miestas, nors jis ir labai keičiasi, tačiau man gera grįžti į jį.
O koks bus rytojus – niekada nežinau.
Klaipėdos jaunimo teatre dirbate dešimtmetį. Kas per tuos metus pasikeitė jūsų gyvenime ir kiek prie tų pokyčių prisidėjo teatras?
Tai teatras dažnai būna kaltas ir dėl gražiausių dalykų, ir dėl didesnių išbandymų.
Niekada negalvojau, kad gyvensiu pajūryje.
Prieš atsikraustant į Klaipėdą čia buvau gal tik kartą. Galvojau, pabūsiu metus ir grįšiu. O dabar jau skaičiuoju dešimtus…
Dešimtmečius reikia suvirškinti, todėl aš dar procese.
Kuo jums brangus Klaipėdos jaunimo teatras? Kokias jo vertybes išskirtumėte?
Tai mano teatrinė šeima. O šeima visuomet yra brangiausia, su visais savo trūkumais ir pranašumais.
Labai vertinu tai, jog KJT visuomet skatina kurti.
Kadangi esame nepriklausomas teatras, galime kurti tai, ką norime.
Bet didžiausia vertybė čia – bendrystė.
Po ilgesnių projektų kituose miestuose labai gera, kai turi kur sugrįžti.
Kokį Klaipėdos jaunimo teatro spektaklį rekomenduotumėte pasižiūrėti šio teatro nemačiusiam žiūrovui. Kodėl?
Gal rekomenduočiau naujausią mūsų darbą – spektaklį „Miškelis“ (dramaturgas M. Nastaravičius, režisierius V. Masalskis). Spektaklis kalba apie Rainių tragediją, vykusią 1941 m. Dabartiniame kontekste ši tema rezonuoja itin stipriai. Taip pat spektaklyje turėsite galimybę pamatyti net tris V. Masalskio užaugintas aktorių kartas, kurios būtent šiam kūrybiniam darbui buvo sujungtos.
O jeigu norisi kažko labiau kamerinio ir kiek lengvesnio žanro, kviečiu į tragikomediją „Žiurkiagalviai“. Kadangi spektaklio metu sėdžiu tarp žiūrovų, visuomet maloniai stebiu savo kolegų puikų aktorinį darbą scenoje, kur sceninis partneriavimas čia – kaip ant delno.
