Palaikymas – kai prijaučiate žmogui ir leidžiate jam suprasti, kad ištikus bėdai jis nėra vienas. Kartais jo prireikia visiems: žmonės – socialinės būtybės, orientuoti į gyvenimą grupėje ir suartėjimą su panašiais į save. Niekas negali atlaikyti visų sunkumų būdamas vienas, tačiau mūsų kultūroje palaikymu taip pat vadinami dalykai, kurie neturi nieko bendro su tuo, pavyzdžiui, kvietimas „susiimti“ ir „laikytis“, pamokslai, moralizavimas ir net gąsdinimai. Aiškinamės, kaip reikėtų ir nereikėtų palaikyti kitų.
Kaip nereikia
Jeigu žmogus jums sako, jog puikiai susitvarko ir jokio palaikymo jam nereikia, visai gali būti, kad palaikymas jam asocijuojasi būtent su išvardytomis žalingomis reakcijomis. Tas, kuris sunkiausiais gyvenimo momentais susidurdavo daugiausia su tokiomis „palaikymo“ išraiškomis, iš tikrųjų renkasi tvardyti savo jausmus ir susitvarkyti savarankiškai. Kuo skiriasi žalingos reakcijos nuo tikro palaikymo? Kaip tinkamai vienas kitą palaikyti? Pradėkime nuo to, kas iš tikrųjų ne palaiko, o tik apsimeta.
1. „Susiimk!“
Frazės „Laikykis“, „Būk stiprus“ ir kiti raginimai išlikti stipriam – ne pats geriausias būdas palaikyti. Palaikymo prašančio žmogaus tikslas yra visiškai priešingas. Jis nori su kuo nors pasidalinti savo emocine našta ir kaip tik ne „laikytis“, bet bent jau truputį atsipalaiduoti ir pasijusti geriau. Žodžiai „laikykis“ ir „būk stiprus“ jam transliuoja: „Atsisakyta palaikyti. Viską spręsk savarankiškai. Susiimk.“
2. „O mano kaimyno katę mirtinai sukandžiojo benamiai šunys“
Ekstremalioje situacijoje žmogui niekuo nepadeda ir dejonės. Draugės artimasis pateko į reanimaciją, iš jos pavogė piniginę, dingo jos šuo? Nesakykite jai: „Tai siaubinga!“ Ji ir pati tai žino. Ir nereikia jai pasakoti apie analogiškus atvejus, nutikusius jūsų pažįstamiems. Tai jai ne tik nepadės, bet tik dar labiau sustiprins paniką. Apskritai jeigu norite užjausti, neapkraukite žmogaus savo emocijomis. Dabar jam pačiam reikia paguodos ir jis tikrai neturi išteklių pašnekovui nuraminti. Jūsų ašaros ir tokios dejonės kaip „Koks siaubas, ką gi dabar daryti?“ tik įtikins išsigandusį žmogų, kad viskas iš tikrųjų labai blogai.
3. „Tu teisi, jis kvailys“
Būkite atsargūs norėdami prisijungti prie pašnekovo pykčio arba nepasitenkinimo: neigiamų emocijų sukėlimas labiau išmuša nei padeda susitvarkyti su situacija. O žmogus, kuris skundžiasi savo artimaisiais, dažniausiai jaučia prieštaringus jausmus: su juo blogai pasielgė tie, kuriuos jis myli. Sakydami: „Taip, tavo vyras tikras egoistas!“ arba „Panašu, kad tavo sesė iš viso negeba logiškai mąstyti“ jūs tarsi patvirtinate jo didžiausias baimes.
Iš tikrųjų niekas nenori manyti, kad jų artimieji – monstrai. Net jeigu iš tikrųjų situaciją reikia vertinti neigiamai (pvz., esant fizinei arba emocinei prievartai), geriau šią informaciją pateikti apgalvotai: „Žinai, man atrodo, kad tokie žodžiai – tikrų tikriausia manipuliacija“, „Toks poelgis man atrodo nesąžiningas tavo atžvilgiu“, „Man atrodo, kad tai, kas vyksta, tau kelia pavojų“.
4. „Žinau puikų homeopatą! Jis tikrai padės!“
Neprašyti patarimai – taip pat prasta mintis. „Dažnai serga vaikas? Klausyk, turiu puikaus pediatro kontaktus, tuojau paieškosiu. Tau reikėtų jį užgrūdinti, tuoj atsiųsiu nuorodą į straipsnį, kuriame aprašoma, kaip tai padaryti.“
Praktinė pagalba labai svarbi, bet tik tuo atveju, jeigu jūsų paprašė. Neturint užklausos, jos siūlyti nepageidautina. Pirma, ne faktas, kad sunkioje situacijoje atsidūręs žmogus pasirengęs iš karto imtis aktyvių veiksmų – galbūt pirmiau jam reikia atsigauti ir susivokti. Antra, nežinia ar jūsų siūloma pagalbos forma jam reikalinga. Tik pats žmogus gali nuspręsti, kokie veiksmai jam bus teisingi: grūdinti vaiką, kreiptis į patikrintą gydytoją ar tiesiog išlaukti nesibaigiančio vaikų peršalimo laikotarpį. Bandydami pašnekovui primesti konkrečius veiksmus, mes kartu transliuojame idėją apie jo bejėgiškumą: „Tu pats nesugebi susitvarkyti, tuoj aš tau papasakosiu, kaip reikia elgtis.“
5. „Man taip nebūna“
Nuolaidus pokalbis, demonstruojantis, kad jums šioje sferoje puikiai sekasi, – tai nesąžiningas elgesys, kuris jokiais būdais nėra palaikymas. Pavyzdžiui, situacijoje, kai sakote žmogui, kuriam diagnozuota depresija: „Oho, kaip tau nepasisekė. O aš praktikuoju pozityvų mąstymą ir stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, man jokių depresijų nebūna“, – nėra nieko, išskyrus norą pasijusti geriau sunkioje situacijoje esančio pašnekovo sąskaita.
6. „Pati kalta!“
Kaltinimai, „stebuklingi spyriai“ ir kiti „liaudies“ psichologijos būdai yra visiškai nepriimtini – tai „victim blaming“ (pačios aukos kaltinimas dėl situacijos) ir visiška priešingybė palaikymui. Tokios žalingos reakcijos pavyzdį, deja, dažnai pateikia vaikų ir paauglių tėvai: „Visgi neišlaikei ketvirčio testo? O aš tau sakiau, kad mažiau laiko leistum prie kompiuterio. Bet kurgi, esi pats protingiausias! Nežinau, kaip dabar taisysi pažymį.“
Laikoma, kad tokia reakcija padeda susiimti ir veikti, taip pat suvokti savo praeities klaidas ir daugiau jų nekartoti. Iš tikrųjų efektas bus priešingas: būdamas streso būsenos niekas negali analizuoti klaidų ir daryti išvadų, o kaltinimai ir griežtas pokalbis tik sustiprina traumą. Trumpam žmogus gali iš tikrųjų susiimti ir veikti, bet ne todėl, kad veikia „stebuklingas spyris“, o todėl, jog tai stresinė reakcija, kai visi jausmai yra sustingę.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis būdas yra labai žalingas. Jo skleidžiama žinia: „Tau nepasisekė? Vadinasi, pats (pati) esi kaltas (kalta). Nesitikėk, kad tau padėsiu.“ Be papildomo streso sukėlimo nukentėjusiam žmogui, „stebuklingi spyriai“ taip pat griauna santykius. Sunku pasitikėti tuo, kas muša gulintį.
Kaip reikia
Palaikymo esmė – informuoti žmogų, kad „Aš tave girdžiu, suprantu, priimu tavo jausmus ir tavo sudėtingą situaciją ir esu pasiruošęs iškęsti ją su tavimi“. Būti su kažkuo sunkiu momentu galima įvairiai – viskas priklauso nuo artumo lygio ir pačios situacijos, o dar – nuo jūsų turimų jėgų, išteklių ir noro padėti. Kaip tokiu atveju palaikyti?
1. Blaiviai įvertinkite savo jėgas
Nedidelis, bet nuoširdus palaikymas geriau nei jo simuliavimas. Dažnai į skundus netinkamai reaguojama būtent dėl to, kad pašnekovas, iš kurio tikimasi palaikymo, pats neturi nei jėgų, nei išteklių, bet jis bijo tai pripažinti. Nereikia gėdytis: nenorėti arba negalėti ko nors palaikyti yra visiškai normalu. Siūlykite tik tai, ką iš tikrųjų galite padaryti neprievartaudami savęs. Galbūt dabar galite skirti pašnekovui tik penkias minutes. Arba galite pakalbėti pusvalandį, bet nesate pasirengę suteikti praktinės pagalbos.
Jeigu neturite jėgų net būti šalia žmogaus, kuris išgyvena sunkius momentus, sąžiningiausia bus prisipažinti: „Atleisk, bet dabar jaučiuosi labai pavargęs ir išsekęs. Aš galėčiau pakalbėti su tavimi rytoj, jeigu tau bus patogu.“ Ne faktas, kad pašnekovas neįsižeis, bet tai geriau nei prievartauti save, o vėliau išlieti sukauptą agresiją ant kito žmogaus.
2. Išklausykite ir užjauskite kitą
Žodinis palaikymas gali atrodyti lengviausias būdas, tačiau iš tikrųjų būti šalia žmogaus, jaučiančio stiprius neigiamus jausmus, nelengva. Norime emociškai izoliuotis, išvengti nemalonios temos, todėl dažnai grįžtame prie vienos iš žalingų reakcijų.
Norint palaikyti žmogų pokalbyje, reikia tiesiog būti šalia, priimti jo emocijas ir neatstumti. Leiskite jam išsikalbėti. Aktyviai klausykitės: linksėkite, pritarkite, užduokite trumpus klausimus. Stresą ar nusiminimą patiriantį žmogų labai palaiko paprasčiausia žodinė užuojauta. Frazė „man labai gaila“ gal ir skamba nekaip, bet ji labai tinka, kaip ir „užjaučiu“ arba „labai gaila, kad tau taip nutiko“. Galite atspindėti pašnekovo jausmus: „Panašu, kad tai tikrai labai nemalonu“, „skamba labai liūdnai“, „suprantu, dėl ko ant jų pyksti“. Susilaikykite nuo situacijos, veiksmų ir poelgių vertinimo.
3. Paklauskite, ar reikia pagalbos
Dar vienas puikus būdas palaikyti – tiesiai šviesiai paklausti, ko žmogui dabar reikia: „Ar galiu ką nors dėl tavęs padaryti? Pasakyk, jeigu galiu kuo nors padėti.“ Galbūt pakaks paprasčiausio pokalbio. Arba pasirodys, kad reikia praktinės pagalbos, patarimo, kontaktų – tai bus visiškai priimtina, jeigu žmogus pats to paprašė.
4. Paklauskite, kaip žmogus jaučiasi
Klausimai „Kaip jautiesi?“, „Kaip su tuo susitvarkai?“ parodo jūsų susidomėjimą ir padeda žmogui įvertinti savo resursus bei įsiklausyti į pojūčius – o esant stipriam stresui, tai neretai padeda išgyti. Būkite atsargūs klausdami „Ar tau viskas gerai?“. Jis gali sukelti agresiją, jeigu žmogų ištiko didelė nelaimė. Pavyzdžiui, jeigu jūsų pašnekovas sunkiai serga arba jį atleido iš darbo arba jam gresia pavojus. Jūk ir patys suprantate, kad ne viskas gerai.
5. Pakartokite
Jeigu sunki situacija užsitęsė ir jūs turite tam jėgų, bus naudinga kartkartėmis pasidomėti, kaip jis jaučiasi ir ar nereikia pagalbos. Vertingiausia parama – žinoti, kad esi ne vienas, kad yra žmogus, kuris bus šalia, kai nutiks kas nors blogo.
