Ketvirtadienį uostamiestyje rodomas svečių iš Kyjivo dešiniojo Dnipro kranto dramos ir komedijos teatro spektaklis karo tematika „Blogi keliai“ (pjesės autorė – Natalija Vorožbit): už jį kūrėjų komandai įteiktas aukščiausias Ukrainos apdovanojimas – Nacionalinė Taraso Ševčenkos premija.
Spektaklio išvakarėse surengta viešnagė mūsų pasididžiavime, unikaliojoje Kuršių nerijoje, paliko gilų įspūdį ukrainiečiams, kurie įžvelgė paraleles tarp jų šiandienos kovos už išlikimą, artimųjų gyvybes bei pusiasalio gyventojų praeities grumtynių su gamtos stichijomis.
„Smėlis po turiningos pažintinės ekskursijos nerija man nustojo būti tiesiog žemės dalimi, virto kažkuo fatališku, esančiu tarp vandens ir ugnies. Vertinga patirtis. Mes kaip niekas kitas dabar jaučiame tą nuolatinės kovos būseną, net savotišką gamtos energiją, jėgą, gaivalą, verčiantį išlikti šiame pasaulyje“, – „Vakarų ekspresui“ sakė viena iš teatro vadovų bei spektaklio „Blogi keliai“ režisierė Tamara Trunova.
Istorinis skerspjūvis
Kone paskutinę akimirką dėl karo Ukrainoje į tarptautinę festivalio „TheATRIUM“ programą įrašyta Kyjivo dramos ir komedijos teatro trupė į uostamiestį atvyko pirmadienio vakarą.
Jau kitą dieną Klaipėdos miesto savivaldybės bei Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ rūpesčiu svečiams buvo organizuota visos dienos pažintinė ekskursija po Kuršių neriją. Jos vadovu teko garbė būti šių eilučių autoriui.
Siekiant palikti kuo gilesnį pėdsaką atmintyje, pasirinktos skirtingos bei pusiasalio dvasią labiausiai atskleidžiančios vietos: Gintaro įlanka Juodkrantėje, Kuršių nerijos nacionalinio parko Naglių gamtinio rezervato pažintinis takas su įstabiaisiais smėliakalniais bei Nidos kurorte esanti Žvejo etnografinė sodyba.
Iš pusiasalio ukrainiečiai grįžo gavę dovanų gintaro amuletų (jie bus perduoti fronte kariaujantiems artimiesiems kaip simbolinė apsauga nuo blogio), nešini šviežiai išrūkyta žuvimi bei kupini įspūdžių.
Pajautė dvasią
Grįžtant į uostamiestį pasiteiravus, kas labiausiai įsiminė, svečiai vardijo skirtingus dalykus, tačiau teatralų atsakymai pribloškė itin giliu pateiktos informacijos supratimu, pačios nerijos dvasios pajautimu, kuris ne visada lydi net dažną lietuvį.
„Mes dalyvavome tarsi keturiose atskirose, o ne vienoje, ekskursijose. Ir man buvo per mažai!
Norisi dar daugiau sužinoti apie unikaliąją Kuršių neriją, nes čia tokios gelmės, jog mes palietėme tik dalį tų neišsemiamų klodų.
Tiesiog užsikrėtėme ne paviršutinišku domėjimusi, o įdomiausių ir prasmingų detalių atskleidimu, kas ir buvo įdomiausia. Tik tokiu būdu šalis įgauna savitą savo veidą”, – sakė T. Trunova.
Jai naujas potyris buvo patekti tarsi į nuotrauką.
„Kuršių nerija man egzistavo tik kaip atvirutė, kuri dabar atgijo. Pajautėme tą smulkutį smėlį po basomis kojomis, išvydome nuostabų kraštovaizdį.
Apskritai kelionė kopomis man paliko didžiulį įspūdį, nes smėlis man pirmą kartą gyvenime tarsi atsiskyrė kaip stichija. Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai.
Reikėjo išgirsti pasakojimus apie kadaise nerijoje vykusią žmonių kovą su smėlio kalnais, paties pusiasalio formavimąsi, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko jūra, smėlis ir vėjas, kad suvokčiau: į smėlį negalima žiūrėti tik kaip į smėlį, nes tai – stichija. Kaip audra, potvynis ar sniego lavina”, – samprotavo ji.
Paklausus, ar nustebino pusiasalyje vykusi praeities žmonių kova su kaimus laidojusiais smėliakalniais, ukrainietė susimąstė.
„Mums, ukrainiečiams, dabar bet kurios istorijos, kuriose pasakojama, kaip žmonės dėl kažko kovojo ar kovoja, atrodo kitaip. Mes tiesmukai viską siejame su karu Ukrainoje, kurioje mūsų žmonės iš paskutiniųjų kaunasi už šalį, artimųjų ir savo gyvybę pačia baisiausia forma“, – pripažino teatro režisierė.
Aktorius Andriy Isayenko (jis yra filmavęsis ir kultiniame ukrainiečių filme apie Donecko oro uosto gynėjus „Kiborgai“) pripažino, jog nė negalėjęs įsivaizduoti, jog nerija gali turėti tokią turtingą istoriją.
„Juk tų nerijų yra visame pasaulyje. Ukrainoje – taip pat, bet nieko panašaus ten nevyko, kas čia, pas jus.
Turite kuo didžiuotis ir ką pasakoti, rodyti. Mūsų nerijoje niekas negyveno, o šiame tarp Baltijos ir Kuršių marių įsiterpusiame pusiasalyje žmonėms net teko kovoti su stichijomis, kad galėtų išgyventi. Na, ir tai, kokia tapo Kuršių nerija, jog ją iš dalies sukūrė patys žmonės savo rankomis, net 98 km ilgio apsauginį kopagūbrį suformavo. Tokie faktai negali nežavėti.
Nustebino ir aplinkybė, jog ir kęsdami nepriteklių, nuolat patirdami vėjo ir smėlio atakas, vietiniai žmonės taip mylėjo savo kraštą, gimtinę, kad niekur nesikraustė, nors čia pat – saugus, turtingas kitas krantas, kuriame gali sėti, pjauti ir ramiai gyventi. Būtent meilė savo gimtajai žemei paliko milžinišką įspūdį. Tai taip artima mums”, – sakė teatralas.
Trupės narį Aleksandrą Taran sužavėjo niekur iki tol neregėtas kraštovaizdis.
„Ypač patiko neįtikėtina gamtos įvairovė Kuršių nerijoje, kai tu vienu metu matai ir banguojančią jūrą, ir ramias, tačiau plačias Kuršių marias, ir visiškai į žemyno peizažą nepanašias smėlio dykumas, ir žaliuojančius miškus, ir net kitą krantą“, – teigė jis tarsi atkartodamas ir Lietuvoje tarpukariu naudotą motyvą Užmariui reklamuoti.
Žalsvo gintaro žiedą Nidoje įsigijusi Svitlana Štanko labiausiai susižavėjo būtent mūsų auksu.
„Turime ir mes Ukrainoje gintaro, jis – dalis tautinio kostiumo, tačiau mūsiškis – vienspalvis. O jūs turite pačių įvairiausių atspalvių gintaro! Nebūčiau pagalvojusi, jog Lietuvoje yra tiesiog pasiutusiai įdomios ir gilios gintaro gavybos, jo rinkimo bei apdorojimo tradicijos, istorija. Pjauni gintarą siūlu ir jauti, kaip nosį ima kutenti su niekuo nesulyginamas jo kvapas, primenantis pušų sakų aromatą. Įdomiau nebūna!“ – įspūdžiais dalijosi aktorė.
Kino režisierė Olesia Isayenko įžvelgė paralelių tarp Kuršių nerijos ir Ukrainos.
„Padarė įspūdį panašios istorijos su priverstiniais emigrantais. Turiu omenyje situaciją Kuršių nerijoje po Antrojo pasaulinio karo, kuomet vietiniai žmonės dėl sovietų armijos agresijos buvo priversti palikti savo namus ir dažnu atveju niekada į juos nebegrįžti.
O nerijoje apsigyveno nieko bendro su šiuo kraštu iki tol neturėję žmonės iš žemyno. Panašiai vyko ir Ukrainoje. Mūsų šalyje taip pat vietiniai buvo priversti bėgti nuo okupanto ir žinome, kokia tai yra demografinė, kultūrinė, socialinė ir istorinė katastrofa etniniam kraštui, jo likimui.
Labai džiugu, kad jūs pasakojate visa tai ir gręžiatės į praeitį, šių žemių autochtonų pasaulį, jų kultūrą, istoriją, papročius, tradicijas. Tik per tokius dalykus mes galime atskleisti ir išsaugoti tikrąją vietovės esmę, jos dvasią, didžiausias vertybes, kurias paprastai ištrina iš atminties agresyvus okupantas.
Ta atmintis yra labai svarbu. Nuostabu, kad jūs turite kad ir Gintaro įlanką, kuri eiliniam žmogui nieko nereiškia, tačiau per ją galima atskleisti pačius įdomiausius praeities gyvenimo šiame pusiasalyje epizodus. Tai – tarsi gyvas paminklas”, – pasakojo ukrainietė.
