Prasidėjus rudeniui Liudviko Rėzos gatvės pastatų fasadus puošia užrašai „Susitiksime vasarą!“ arba įėjimus blokuojančios virvės.
Pasitaiko atvejų, kai prie vienintelio užimto staliuko sėdi kava besimėgaujanti kavinės savininkė, pasitaiko ir atvejų, kai atidarytoje kavinėje gali nieko nerasti. Dalis likusiųjų, tai yra atidarytų ir svečius pasitinkančių užeigų verslininkauti žada net iki sausio.
Turistai naudojasi šiomis paskutinėmis galimybėmis. Autobusuose dar galima sutikti knygas apie keliavimą Lietuvoje nagrinėjančių užsieniečių, o ant Raganų kalno gali tekti prasilenkti ir su pilnomis turistų grupėmis.
Raganų kalno skulptūros antro rugsėjo pusėje tradiciškai aptvarkomos ir paruošiamos žiemai. Ant kalno sutinkami dirbantys amatininkai – aiškus pranešimas, jog šiltasis sezonas tuojau užsidarys.
O vasaros metu lietus svečius iš miškų ir pajūrio varė į uždaras patalpas. Tai iš arti pamatė Liudviko Rėzos kultūros centras. Kultūros centro direktorės pavaduotoja Virginija Burbienė turistus vadina labai smalsiais: „Žmonės domisi istorija, domisi šio krašto tradicijomis.“
V. Burbienė entuziastingai pasakojo apie vasarą vykusius renginius, išties sulaukusius gausaus turistų dėmesio. Pridėjo, jog dėl didelio susidomėjimo krašto istorija per vasarą dažnas svečias kultūros centrą palikdavo tik įsigijęs literatūros.
Būtent šią lietingą vasarą kultūros centrui pagelbėjo ir ypatinga data – lygiai du šimtmečiai nuo to, kai Martynas Liudvikas Rėza išleido pirmą lietuvių liaudies dainyną.
O kone tiksliausias lakmuso popierėlis turizmo lygiui – restoranų ir kavinių darbas – pajautė ir kitą pusę. Šalti ir lietingi orai neretą miesto svečią atbaidė nuo pietų ar vakarienės mieste.
Užeigos „Žvejonė“ barmenė Aurelija pastebėjo, jog pavasario sezonas buvo išskirtinai gausus turistų iš užsienio. „Tai yra labai reta – prieš tai tikrai nebūdavo“, – apie šį pavasarį Juodkrantę lankiusius svečius sakė ji.
O vasaros apibendrinimas buvo dvipusis: nuomojamuose kambariuose apsigyvenusių turistų netrūko, tačiau pavalgyti šie ateidavo rečiau, nei įprasta.
„Kai būna karšta, žmonės nusiperka užkandžių, žuvies ir važiuoja prie jūros“, – šiltų dienų tendencijas apibūdino barmenė, pridėjusi, jog šaltą dieną triskart užeiti į užeigą tiesiog pavalgyti dažnam neapsimoka ir renkamasi gaminti namuose.
Nevasariški buvo šios vasaros orai, atrodo, turėjo tikrai pakenkti Juodkrantei, mat miestelis svečių ypač mylimas dėl savo gamtos. Vietinių teigimu, Juodkrantės miškų ramybė prakeikia sielą ir ši kitur ramybės neberanda. Gal lietinga vasara kiek patrukdė turistams patirti gamtos burtus, bet vietinių balsuose negirdėti abejonės dėl jų sugrįžimo.
