Dažniausiai moterų neištikimybė – iš tikrųjų yra neištikimybė. Neištikimybė vyrui, šeimai. Išdavystė. Man asmeniškai mano moters neištikimybė automatiškai reiškia santykių pabaigą. Anksčiau ar vėliau, klausimas tik kaip ir kada. Ir tai visai nereiškia, kad esu žiaurus ir negailestingas žmogus. Tiesiog dėl objektyvių priežasčių tolimesnių normalių santykių su šia moterimi perspektyvos paprasčiausiai nėra.
Ir štai šios priežastys:
1. Pirma, giliai širdyje nuoširdžiai atleisti geba toli gražu ne kiekvienas vyras
Galima ilgai bandyti save įtikinti, užsiimti saviapgaule, kaip burtažodį kartoti: „Visi turi teisę suklysti, tai daugiau nepasikartos“, bet iki galo atsikratyti kažkur viduje esančio kirmino, kuris iš karto pradės savo griovimo darbus, nepavyks. Iš tikrųjų, kaip galima visiškai pasitikėti žmogumi, kuris jau vieną kartą tave išdavė? Kaip visiškai atsikratyti pasibjaurėjimo, žinant, kad šį kūną lietė svetimos rankos, o burnoje ir makštyje pabuvojo svetimas falas? Šios mintys, šie prisiminimai apie išdavystę vienaip ar kitaip iškils galvoje. To rezultatas – psichinis priepuolis, skandalai, priekaištai, iš naujo užliejusi nuoskaudos banga ir kt. Kartais vyras net nesuvokia vidinės įtampos, irzlumo, stichiškai kylančio negatyvo atleistos moters atžvilgiu.
2. Antra, nereikia manyti, kad neištikima moteris „padarė savo darbą“, o dabar viskas priklauso nuo jūsų.
BET KOKS atleidimas jai reikš jūsų SILPNUMĄ, kaip vyro, kaip patino. Nesitikėkite, kad jūsų poelgį ji suvoks kaip kilnumo apraišką. Atvirai kalbant, moterys apskritai nemąsto tokiomis kategorijomis. Suprantu, kad mes, vyrai, norėtumėme taip galvoti, tačiau daugeliu atvejų moterys tiesiog negeba įvertinti jūsų motyvacijos. Viskam iliustruoti pacituosiu savo mėgstamiausią ištrauką iš Somerseto Moemo knygos „Mėnulis ir skatikas“:
„ – Mano pirmas vyras, kapitonas Džonsonas, be perstojo mane mušdavo. Jis buvo tikras vyras. Gražus, aukštas – šešių pėdų trijų colių, ir būdamas girtas, jis savęs nestabdė. Tokiomis dienomis vaikščiojau padengta mėlynėmis ir kraujosruvomis. Ak, kaip verkiau, kai jis mirė. Galvojau, kad ir pati neišgyvensiu.
Tačiau tik ištekėjusi už Džordžo Reinio, suvokiau visą savo netekties vertę. Dar niekada gyvenime nebuvau taip nusivylusi.
Reinis taip pat buvo patrauklus vyras. Ūgiu vos žemesnis nei kapitonas Džonsonas ir, iš pažiūros, stipraus sudėjimo. Alkoholio nevartojo. Niekada nepakėlė prieš mane rankos. Jam tiktų būti misionieriumi. Užmegzdavau romanus su visų į mūsų uostą atlaukiančių laivų karininkais, o Džordžas Reinis nieko nepastebėjo.
Galop, neištvėriau ir su juo išsiskyriau. Kam man reikia tokio vyro? Baisu, kaip kai kurie vyrai elgiasi su moterimis“.
Šios moters išpažintyje yra poreikis vyrą gerbti ir netgi kažkiek jo bijoti.
Bet apie kokią pagarbą galime kalbėti, jeigu vyras atleido ne bet ką, o neištikimybę?
Ir dažniausiai, moteris, gavusi atleidimą, anksčiau ar vėliau pradės jums jausti panieką. Ir jeigu neištikimybė pirmiausiai buvo susijusi su jūsų autoriteto praradimu jos akyse, tada jūsų atleidimas pribaigs ir jo likučius. O jūs jau žinote, ko tikėtis iš santykių, kuriuose nėra pagarbos vyrui.
3. Trečia, net jei moterys nuoširdžiai gailėsis dėl savo „klaidos“, jos, deja, nesugebės padaryti teisingų išvadų iš to, kas įvyko.
Ir štai kodėl. Taip jau veikia jos psichologija: moteris tiesiog negali ilgai jaustis kalta. Jai yra būtina perkelti savo kaltę ant kito pečių. Spėkite, kas bus tas „kitas“? Nors mįslė nesigavo: aukščiau jau sakiau – JŪS. Praeis šiek tiek laiko ir jos galvoje įvyks „stebuklingas perversmas“: dėl jos neištikimybės būsite kalti tik jūs ir niekas kitas.
4. Ketvirta, dauguma moterų priima atleidimą kaip savotišką indulgenciją būsimoms išdavystėms.
„Jeigu kartą jau sugebėjote jai atleisti, tai sugebėsite ir kitą kartą“ – maždaug taip ji svarstys, nes atleidimo faktas jai bus geriausias jūsų PRISIRIŠIMO ir jūsų PRIKLAUSOMYBĖS patvirtinimas. Ir iš dalies tai logiška. Vienkartinės išdavystės nebūna! Atminkite tai kartą ir visiems laikams ir vėliau nesakykite, kad jūsų neperspėjo. Išdavė kartą, išduos ir antrą, ir trečią. Patirtis rodo, kad išimčių praktiškai nebūna. Moteris jums niekada neatleis savo pačios neištikimybės – skamba kaip paradoksas, bet daugeliu atvejų tai yra tiesa.
Tipinė vyro klaida: pasistengti atleisti, viską pradėti „iš naujo“. Kaip ir aišku: sunku griauti įprastą gyvenimą, tvarką, išsiskirti su įpročiais. Psichologiškai daugybė vyrų moters neištikimybę netgi sau bando pristatyti kaip jos „klaidą“.
Šios saviapgaulės priežastis – vidinis šiuolaikinio vyro silpnumas, išreiškiamas bandymu savo akyse pateisinti poreikį atleisti moteriai. Antras aspektas – tam tikras vyro narcizmas.
Taip, mums sunku susitaikyti su tuo, kad nesame tokie jau „princai“ ir mūsų moteris toli gražu nėra Toboso Dulsinėja, o santykiai, kuriuos sukūrėme, nėra tokie išskirtiniai ir ypatingi, kaip visada manėme.
Mums be proto savęs gaila. „Kaip gi ji galėjo, po visko, ką turėjome, ką dėl jos padariau“ – šaukia ragų savininkas. Bet va, sugebėjo.
Praktika rodo, kad toks požiūris į neištikimybę gali tik truputį atitolinti neišvengiamą pabaigą, pratęsti JAU mirusios šeimos agoniją.
Juk gyvenimas – nėra magnetofono juostelė, laikas eina tik į priekį. Sugrąžinti „tą laimingą metą“ nepavyks, kad ir kaip to norėtumėme. Rubikonas kirstas, neištikimybė, išdavystė įvyko – tai yra objektyvi realybė, kad ir kokia nemaloni ji būtų – prieš jus stovi IŠDAVIKAS, priešas.
Išvada: neištikimybės negalima atleisti, nes vienaip ar kitaip, moters neištikimybė reiškia jūsų santykių pabaigą. Nekalbu apie klinikinius visiškos priklausomybės ir buvimo po padu atvejus.
