,,Veikiausiai daugeliui jau žinoma pasakų skaitymo nauda kognityviniams gebėjimams: ugdomas kritinis mąstymas, plečiamas žodynas, lavinama vaizduotė ir kūrybiškumas. Taip pat pasakų skaitymas padeda gilinti ryšį su vaiku. Visgi pasakos turi ir daug gilesnę psichologinę reikšmę mažųjų psichikai – ją plačiai nagrinėja psichoanalitinė paradigma, per kurios prizmę pasakų naudą“ – teigia mokyklos ,,Eureka“ mokytoja Paula Išganaitytė.
Pasakos skatina moralų elgesį
Pasakose veikėjai vaizduojami aiškiai geri ar blogi: yra piktoji pamotė ir geraširdė Pelenė; nelaba ragana ir gerų ketinimų vedini Jonukas ir Grytutė. Kaip teigia vaikų psichologas ir psichiatras B. Betelheimas, vaikui parodžius du priešingus asmenybių tipus, jis lengvai supras jų skirtumus, o tai lems norą tapatintis su geruoju veikėju ir atmesti blogąjį. Be to, pasakose dorą elgesį skatina tai, kad protagonistas pasižymi patraukliausiomis vaikui savybėmis – yra draugiškas, dažnu atveju myli gyvūnėlius, pasidabinęs gražiausia suknia ar kostiumu – visą laiką, kol pagrindinis veikėjas įveikinėja kliūtis, vaikas su juo tapatinasi, taip perimdamas doro elgesio normas. Vokiečių mokslininko Knox nuomone, pasakos „skatina empatijos vystymąsi“.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad tik daug kartų išklausęs pasaką ir pakartotinai ją apmąstęs, vaikas gali priimti ir internalizuoti siūlomus moralinius principus. Pasak Betelheimo, tik tuomet vaikas galės pasinaudoti pasakos teikiama galimybe suprasti save ir savo patyrimus pasaulyje bei, susiformavęs pasakos prasmę asmeniškai jam, surasti jį kamuojančių sunkumų sprendimus.
Padeda sumažinti įtampą
Visiems žmonėms yra būdingi „blogi“, t. y. socialiai nepriimtini polinkiai – tai plačiai aptaria psichoanalizės tėvu laikomas Freud. Vaikams jų patyrimas gali būti itin sunkus, sukrečiantis, keliantis bejėgystės jausmą, kadangi vaikai šių polinkių sąmoningai valdyti negali. Pasakose pateikiami „blogieji“ veikėjai padeda vaikui patenkinti šiuos poreikius savo vaizduotėje, taip išlaisvinama susikaupusi įtampa. Be to, iškilus nedoro elgesio impulsui, pvz., mušti, kąsti, rėkti ir pan., vaikas jau turės vaizdinį iš pasakos, kaip šis poreikis patenkinamas, ir tai gali vaiką sustabdyti nuo tikro polinkio realizavimo.
Pasakos patikina vaiką, jog pasaulis yra saugi vieta
Pasakoms kone visais atvejais būdinga laiminga pabaiga – tai yra itin svarbus aspektas sklandžiai psichologinei vaiko raidai.
Išgirdęs laimingą pabaigą, vaikas yra patikinamas, kad viskas baigsis gerai. Jis įgys drąsos ir ryžto stengtis išsivaduoti iš keblios situacijos. Vaikui tokį (iš dalies fiktyvų) saugumą patiriant pakartotinai, jis gali pajusti pasitikėjimą gyvenimu, o tai veda ir prie didesnio pasitikėjimo savimi. Psichologė Sanyal pabrėžia: „Išgirdę šias istorijas, vaikai patikinami, kad net jei situacija atrodo beviltiška, sumanus ir miklus vaikas galės pasirūpinti savimi.“
Gero ir palankaus pasaulio iliuzijos vaikas nėra pajėgus susikurti savarankiškai – tam puikiai pasitarnauja pasakos. Sužinojęs, kad tam, jog gėris laimėtų, nereikia būti stipresniam, turtingesniam ar viršesniam, vaikas gauna paskatinimą kliautis vidinėmis savo savybėmis – gerumu, sumanumu, darbštumu. Pavyzdžiui, pasakoje „Pelenė“, pagrindinė veikėja buvo vargingesnė, silpnesnė už savo skriaudėją pamotę, tačiau sugebėjo ją įveikti dėl savo doros širdies. Be to, tiek „Pelenėje“, tiek daugelyje kitų pasakų gerajam veikėjui į pagalbą atskuba išorinės jėgos – geroji fėja, kalbantys gyvūnėliai ir pan. – formuojamas įsitikinimas, jog siekiant gero tikslo, pasaulis vaiką palaikys, jam pagelbės išorinės jėgos.
Taigi pasaka skatina internalizuoti moralaus elgesio principus, tad galiausiai moralus elgesys taps vaiko vertybių sistemos dalimi ir nebebus priklausomas nuo išorinių pastiprinimų (pagyrimų, materialinių apdovanojimų ir pan.). Pasaka vaikui ne tik nekelia reikalavimų, bet ir drąsina įveikti kliūtis bei suteikia vilčių, jog tai yra įmanoma.
Šaltinis: Nyksciai
