Tėvas – pats pirmas vyras mergaitės gyvenime, jis yra tasai vyriško elgesio “etalonas”, su kuriuo moteris lygina ją supančius vyrus.
Priklausomai nuo to, koks buvo tasai etalonas – tokius vyrus moteris ir rinksis. Kodėl?
Todėl, kad tai pirmoji jos gyvenime bendravimo su vyru patirtis. Kitokios patirties ji neturi. Ir kadangi mergaitė dar maža, ji negali mąstyti kritiškai: “ar viskas gerai su tėvu ir jo elgesiu? Ar gerai jis su manimi elgiasi?”
Iš to seka, kad pradėjusi savarankišką gyvenimą, atskirą nuo tėvų šeimos, kur tėvo nebuvo, arba jis nedalyvavo auklėjime, arba buvo žiaurus ir šaltas, arba bejėgis – būtent tokio vyro moteris pasąmoningai ir ieškos. Juk visa tai jai pažįstama ir dėl to atrodo saugu.
Būtent su tokiais vyrais, koks buvo tėvas, jausmai moteriai bus pažįstami ir aiškūs. Čia viskas paprasta ir suprantama. Tačiau, deja, užburtas ratas sukasi toliau.
Moteris negalės susieiti ir sukurti normalių santykių su vertu vyriškiu.
Pirma. Ji tokių vyrų paprasčiausiai nepastebės, tarytum jų apskritai pasaulyje nebūtų.
Antra. Su vertu vyriškiu tokiai moteriai bus baisu ir nekomfortiška. Juk tai absoliučiai kitas vyrų tipažas, viskas tokio vyro pasaulyje jai nesuprantama ir svetima. O tai, kas nesuprantama ir svetima, mūsų smegenys traktuoja kaip grėsmę.
Trečia. Net jeigu moteris sugebės užmegzti santykius su normaliu vyru, dėl anksčiau įgytos patirties ji bis tiek palaipsniui pavers tą vyrą panašiu į tėvą (dažnai galima išgirsti istorijas, kai moterys reguliariai sutinka gerus vyrus, kurie, su jomis gyvendami, pamažu prasigeria, praranda iniciatyvą ir t.t.).
Psichologija gera tuo, kad klientas gali pasižiūrėti į savo gyvenimą tarsi iš šalie ir pagaliau aptikti tą “užburtą ratą”. Moteris gali aiškiai pamatyti ir įvertinti savo bendravimo su tėvu ir vyrais patirtį. Ir pasidaryti išvadą – reikia joms tokių santykių, ar nereikia.
