Yra žmonių, kurių nereikėtų skriausti ir užgaulioti. Tik sau blogiau padarysite. Ne todėl, kad jie žiauria keršys, visai ne. Galbūt jie net neturi jokios galimybės apsiginti ar nubausti tuos, kurie juos įskaudino. Bet juos užstoja kažkokios užtarančiosios jėgos. Senovėje tokius žmones vadino „dievų numylėtiniais“. Jeigu nuskriaudė Achilą, jis kreipsis į savo motiną nimfą, o ji pagalbos kreipsis į Olimpo dievus. Ir jie atkeršys skriaudikui taip, kad maža nepasirodys!
Seriale „Roma“ Cezaris atsisako nubausti mirtimi du legionierius, kurie per laimingą atsitiktinumą vis išvengdavo mirties ir surado lobį. Jis taip ir pasakė: „Negi esu kvailys? Juk tai Fortūnos numylėtiniai ir juos saugo dievai. Kam gi man gadinti santykius su dievais?“ Taip samprotavo senovėje, pastebėję, kad blogas elgesys su kai kuriais žmonėmis gali turėti pasekmių. Kam lipti į transformatorinę? Arba kišti galvą į tigro narvą? Nors patys dievų numylėtiniai gali net neįtarti apie savo neįprastus užtarėjus.
Kurį laiką darbe blogai elgėsi su viena kuklia moterimi, kol pastebėjo, kad bet kas, nuskriaudęs šią tylią damą, iš karto susirgdavo, patekdavo į avariją arba sulaukdavo didelių nemalonumų, susilaužydavo ranką arba koją. Vieno šmaikštaus bendradarbio, kuris pasityčiojo iš jos nosies formos, tą pačią dieną sudegė sodo namelis. O po kiekvienos jos atžvilgiu atviros neteisybės viršininkas sudaužydavo mašiną. Keturis kartus. Tris iš jų – ne dėl savo kaltės…
Kažką apvogė, kažkas išgyveno stiprų alergijos priepuolį… Moterį pradėjo laikyti ragana. Ir nustojo užgaulioti. Tuo tarpu kukli mergina iš kito skyriaus, kuri visada gerai elgėsi su šia dama, netikėtai iš tolimos giminaitės kaip palikimą gavo butą Maskvoje. Ir pasiūlymą dirbti modeliu. Ją tiesiog pastebėjo draugės vestuvėse… Dar ir pavydėtinas jaunikis atsirado. „Iš tikrųjų, ta moteris – tikra ragana! Visa tai – jos darbas“, – šnabždėjosi bendradarbiai.
Moteris nebuvo ragana. Vėliau, kai santykiai kolektyve pagerėjo išėjus „toksiniams“ bendradarbiams, kurie buvo pakeisti naujais adekvačiais žmonėmis, ši moteris kai ką papasakojo. Kodėl ji tokia tyli ir nereaguoja į puolimus? Nes dar vaikystėje pastebėjo: kas tyčia ją skriaudžia, tuoj pat sulaukia bausmės. Nukris nuo dviračio ir susilaužys koją. O didelę piktą mergaitę, kuri skriaudė kačiuką ir jai įspyrė, partrenkė automobilis. Berniukas klasėje nusidegino po to, kai bandė ją nuskriausti. Ir taip toliau. Todėl ji nusprendė nekonfliktuoti. Ji bijojo, kad tada nutiks kas nors labai baisaus. Todėl ir kentė, todėl ir tylėjo… Galbūt persekiotojai gaudavo per lengvas bausmes? Ji nežinojo, kodėl taip vyksta, tikrai! Ir dar – gyvenime ją kažkas saugo. Kelis kartus ji išsigelbėjo iš netgi mirtinai pavojingų situacijų. Jai padėjo nematoma jėga ir neįtikėtinai susiklosčiusios aplinkybės.
Niekas nežino, kodėl kai kurių žmonių negalima skriausti. Ne! Skriausti iš viso nieko negalima. Bet jeigu užpuolėte būtent „dievų numylėtinį“, bausmė ateina tuojau pat. O draugystė su jais atneša neįtikėtinų vaisių. Laimingai susiklostančias aplinkybes.
Galbūt šie žmonės vykdo dievų valią, kaip buvo manoma Mesopotamijoje ir Senovės Graikijoje. Bet jie tikrai turi svarbų vaidmenį pasaulio likimo procese; kažkam jie yra būtini ir reikalingi. Jie – Sumanymo dalis. Na, kaip pagrindiniai herojai knygoje arba filme. O kokia jų misija – galime ir nežinoti. Ir jie nežino. Jie yra gana kuklūs, bet nuo jų dalyvavimo ir buvimo priklauso svarbių procesų arba didžiųjų mūšių rezultatai.
Nereikia jų skriausti. O galbūt kas nors iš jūsų priklauso „dievų numylėtiniams“? Trys požymiai nurodyti tekste: greitas atpildas skriaudėjams, neįtikėtinas išsigelbėjimas ir šalia esančių gerų žmonių gyvenimo gerėjimas…
