Skraidymas iš tiesų naudingas, ypač kai reikia išvengti plėšrūnų arba įveikti didelius atstumus ieškant maisto ir palankesnių sąlygų. Tačiau skraidymas iš paukščių reikalauja didelių energijos sąnaudų – per dieną jie sunaudoja apie 75 proc. daugiau energijos nei panašaus dydžio žinduoliai.
Natalie Wright iš Kenyono koledžo Ohajuje (JAV) teigia, kad paukščiai, kurie negali skraidyti, gali geriau išgyventi perskirstydami savo energiją kitiems poreikiams. Atlikdama tyrimus ji su kolegomis nustatė, kad paukščiai, gyvenantys salose, kur plėšrūnų ir konkurencijos dėl išteklių yra minimaliai, greičiausiai evoliucionavo praradę gebėjimą skraidyti.
Kai paukščiai perėjo prie sausumos gyvenimo būdo, tai sukėlė fizinių pokyčių jų kūnuose. Laikui bėgant jų krūtinės skraidymo raumenys pradėjo mažėti, o krūtinkaulis su centrine keteros dalimi, vadinama kiliu, prie kurio šie raumenys tvirtinasi, taip pat tapo mažesnis.
Šių paukščių sparnų kaulai tapo trumpesni ir ne tokie stiprūs, o jų kojos tapo ilgesnės ir stipresnės – tai prisitaikymas prie gyvenimo ant žemės, aiškina Raitas. Kai kurie paukščiai gebėjimą skraidyti pakeitė gebėjimu puikiai plaukti.
Piteris Rajanas (Peter Ryan) iš Keiptauno universiteto Pietų Afrikoje aiškina, kad, pavyzdžiui, pingvinai išsaugojo skraidymo raumenis ir kilimą, tačiau pritaikė juos plaukimui. Šie paukščiai sparnus naudoja „skraidyti“ po vandeniu, todėl gali efektyviai judėti vandens aplinkoje.
Pasak mokslininko, ilgą laiką neskraidę paukščiai neteko ilgų, standžių plunksnų, reikalingų skrydžiui. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, kivių, plunksnos neteko mažų į kabliukus panašių struktūrų, kurios paprastai palaiko jų aerodinamines savybes. Dėl to šie paukščiai pradėjo atrodyti pūkuotesni.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad neskraidančių paukščių plunksnų pokyčiai yra atvirkštiniai, palyginti su jų pradine evoliucija. Mokslininkai padarė išvadą, kad pirmiausia vyksta skeleto pokyčiai, o tik po to plunksnų pokyčiai, nes kaulams auginti ir išlaikyti reikia daug daugiau energijos nei plunksnoms išlaikyti.
Nors dabar neskraidantys paukščiai yra reti, iškastiniai radiniai rodo, kad praeityje jų būta įvairesnių. Tačiau atsiradus žmonėms ir gyvūnams, pavyzdžiui, šunims, šie paukščiai, tarp jų ir dodo, išnyko nespėję prisitaikyti ir vėl pradėti skraidyti. Blackburnas teigia, kad jei nebūtų išnykusių dėl žmogaus veiklos, Žemėje būtų keturis kartus daugiau neskraidančių paukščių rūšių. Daugelis jų klestėjo salose be plėšrūnų, bet išnyko atsiradus žmonėms.
