Intensyviai keliauti pradėjęs nuo 2009-ųjų R. Sabaliauskas jau yra aplankęs daugiau negu 40 šalių. Kai kuriose viešėjo ne po vieną kartą.
„Kelionės yra mano hobis. Jų metu fotografuoju. Tai yra kitas mano hobis. Kada nors norėtųsi, jog kelionės taptų gyvenimo būdu ar net pragyvenimo šaltiniu“, – atvirauja keliautojas.
Rokai, kaip sugalvojote vykti į Mongoliją? Kuo ši šalis patraukė? Ar keliavote savarankiškai?
Prisipažinsiu – Mongolija nebuvo mano norų sąraše, bet naršydamas internete atradau vieną žmogų, kuris organizavo savarankiškas keliones į Mongoliją. Akį patraukė priimtina kaina ir tai, jog kelionė buvo pusiau savarankiška be jokių patogumų, viešbučių ir t. t. Pagalvojau, kodėl neprisijungus prie grupės ir nepamačius šios šalies. Kada jeigu ne dabar?
Žinojau iš seniau, jog keliauti vienam ar dviem šioje šalyje sudėtinga dėl infrastruktūros, kalbos barjero, oro sąlygų ir mažai išvystyto turizmo. Todėl ir nusprendžiau prisijungti prie 10 žmonių grupės.
Kelionę pavadinčiau pusiau savarankiška. Lėktuvo bilietus pirkomės patys, kelionės maršrutas buvo sudėliotas mūsų gido, bet kas kartą jį lengvai galėdavome pakoreguoti. Tai nebuvo standartinė kelionių agentūros išvyka, tai buvo 10 žmonių, vedamų to pačio smalsaus tikslo pažinti laukinę šalį, ekspedicija.
Kokį įspūdį paliko ši šalis? Kas labiausiai sužavėjo, nustebino, o kas paliko slogų ar nemalonų įspūdį?
Dar nei viena kelionė nepaliko blogo įspūdžio. Bet neslėpsiu – tai kelionė ne kiekvienam. Pirmas dalykas – patogumai. Nakvodavome mongoliškose jurtose („gerai“ mongoliškai), kuriose tekdavo kartais ir lovą prieš miegą pasikloti.
O viso miego metu nuolatos lydėdavo mažos muselės ar vabalėliai, kurie retsykiais tiesiog krisdavo nuo jurtos lubų ant patalo… Tokiu būdu jie išreikšdavo norą socializuotis. Šiltas vanduo ir dušai būdavo prieinami tik kas trečią (na, jei labai pasisekdavo, ir kas antrą) parą.
Antras dalykas – maistas. Mongolijoje vyrauja mėsos patiekalai. Vegetarams ši kelionė gali tapti iššūkiu. Nors aš pats asmeniškai esu visavalgis, man taip pat buvo sunku prisiderinti prie vietinio maisto. Dominuoja aviena arba jakiena (jakas – plaukuotas jautis). Kai kuriuose regionuose žmonės valgo ir arklieną bei marmotų (švilpikų) mėsą.
Pastarieji yra buboninio (arba tarbaganų) maro nešiotojai. Šia liga galima užsikrėsti valgant blogai apdorotą švilpiko mėsą, kurioje yra „Yersinia pestis“ bakterijų. 2019 metais keli vietiniai gyventojai mirė nu šio užkrato.
Nustebino ir kiti mažiau pavojingi patiekalai: mongoliškoji „Suutei tsai“ arbata su pienu, druska bei jako riebalais. Ne ką mažiau neįprasti pasirodė šalti jako patelės priešpienio blyneliai. Penktą kelionės dieną teko patirti, ką reiškia pasigauti vietinę žarnyno bakteriją. Dėl jos pavyko atsikratyti keleto perteklinių kilogramų (šypsosi).
Oro sąlygos galėtų būti trečioji priežastis, apsunkinanti kelionę po Mongoliją. Mongolija garsėja kaip mėlyno dangaus šalis. Tačiau užėjus debesims, liūtys ir audros gali tęstis visą parą. Nepavyko ir man to išvengti.
Pamenu, kaip prabudau paryčiais galvodamas, jog reikia užremti jurtos duris, kad vėjas neišverstų. Išlipęs iš lovos pajutau, kaip kojas apsėmė vanduo iki kauliukų. Pasirodo, per naktinę liūtį tiek prilijo, jog vanduo pradėjo tiesiog tekėti į jurtą…
Tą dieną kelionę automobiliais komplikavo tai, jog buvę keliai virto upėmis, buvusios provėžos – kriokliais. Ir tik patyrusių vietinių vairuotojų dėka pavyko pravažiuoti šias gamtos stichijos sukurtas kliūtis saugiai. Kelių infrastruktūros nebuvimas ištempė važiavimo laiką iki 6-8 valandų per dieną nuvažiuojant vos 300 km.
Galbūt skaitytojui pasirodys, kad kelionėje teko patirti tik blogus įspūdžius. Visi išvardyti aspektai buvo nauja patirtis arba nuotykis. Jei tuo metu atrodė sunku ir nepatogu, dabar, prisiminus kiekvieną akimirką, padėkoji sau už kantrybę, nes tikrai buvo verta.
Visgi nerekomenduoju keliauti į Mongoliją su vaikais. Tai tikrai ne ta šalis, kurioje reikia įrodinėti savo motiniškas/tėviškas savybes (šypteli). Švaraus vandens trūkumas, žarnyno bakterijos ar nepatogios gyvenimo sąlygos tikrai gali apsunkinti kelionę jums ir jūsų mažyliams.
Mongolijos kraštovaizdis šiek tiek priminė Islandiją. Sužavėjo nepaliesta laukinė gamta, gyvūnai, civilizacijos nepaliesti miestai ir kaimeliai. Po šios kelionės supranti, jog gyvenime turi viską, ko reikia, o gal net ir per daug. Supranti, jog žmonės gali būti laimingesni turėdami mažiau. Supranti, jog kažkur internetas ir planšetiniai kompiuteriai žmonių gyvenime neegzistuoja. Supranti, kad kažkur egzistuoja tvarka, kuri mums atrodytų lyg chaosas.
Įspūdžiai liko stiprūs, spalvingi, gilūs ir neaprėpiami, kaip pati Mongolijos platybė. Tokiose kelionėse dažniausi pamiršti, kas toks esi.
Įdomu, kokios sąlygos sudarytos šioje šalyje turistams? Ar savarankiškai atkeliavus nėra sunku rasti nakvynę, susikalbėti su vietiniais?
Turizmas Mongolijoje labiausiai nukentėjo per pandemiją. Iki pandemijos per metus Mongolijoje apsilankydavo apie 600 000 turistų. Dauguma jų iš Kinijos, Rusijos ar kitų Azijos šalių. Nuo 2023 metų turizmas pamažu grįžta į priešpandeminę būseną.
Kokios šalyje sąlygos turizmui, priklauso nuo paties turisto. Žmonės, mėgstantys patogumus, prabangą, saugumo ir užtikrintumo jausmą, čia nesijaus patogiai. Žmonės, besimėgaujantys laukine gamta ir norintys pabėgti nuo europietiškos civilizacijos, čia atras save. Civilizacijos pabaiga prasideda išvažiavus iš Ulan Batoro.
Nepatyrusiems keliautojams gali būti sunku susiplanuoti kelionės eigą. Ne visur rasi degalines, tualetus ar parduotuves, pilnas maisto. Todėl, kai kuriais dalykais, pavyzdžiui – vandeniu buteliukuose – nuolatos reikia pasirūpinti dar nesibaigus atsargoms. Tas pats galioja ir kurui: pilk, kiek telpa, ir kada tik turi progą. Užkandinių su vietiniu maistu galima sutikti pakelėse.
Vienas iš didžiausių nepatogumų – pinigai. Kortelėmis galima atsiskaityti tik sostinėje. Kitur arba jų nepriima (įskaitant „Revolut“) ,arba tiesiog neturi skaitytuvo. Dėl mažo keitimo kurso ir didelės banknotų vertės beveik visada su savimi turi nešiotis nemažą pluoštą grynųjų. 1 tugrikas šiuo metu yra 0.00027 Eur. Tad išsikeitus 400 Eur teko sutalpinti kuprinėje beveik 1,5 mln. tugrikų. Labai smagu buvo matyti, kaip mūsų kelionės vadovas saugojo bendrą biudžetą kurui, lankomų objektų bilietams ar kitiems bendriems dalykams tiesiog plastikiniame maximos maišelyje (šypsosi). Atrodė įspūdingai.
Išsikeitus 400 Eur teko sutalpinti kuprinėje beveik 1,5 mln. tugrikų.
Kalbant apie nakvynes – visose populiariose sistemose („Booking.com“, „Agoda“, „Expedia“) laisvai galima užsisakyti nuo viešbučio iki jurtos stovyklavietėje. Problema gali kilti tik nuvykus į vietą užsakymo sutikrinimo metu dėl interneto ryšio.
Tad rekomenduojama išsisaugoti užsakymą telefone arba atsispausdinti. Taip pat galima rasti rekomendacijų ir vietinių kontaktų įvairiuose interneto forumuose. Su vietiniais bendrauti patogu naudojant „WhatsApp“ programėlę. Aptarnavimo sferos specialistai kalba anglų kalba, tačiau sunkiai laužyta tarme. Provincijos gyventojai dažniausiai vartoja pavienius angliškus arba rusiškus žodžius, jog išreikštų savo mintis. Vyresniosios kartos atstovai dažniausiai kalba tik mongoliškai. Kartais sudėlioja vieną kitą sakinį rusų kalba.
Norintiems turėti interneto ryšį kelionės metu, reikėtų pasirūpinti SIM kortelėmis dar būnant sostinėje. Vėliau jas įsigyti bus galima tik didesniuose miestuose ir darbo valandomis. Tačiau nereikėtų tikėtis stebuklo. Ryšys prastas, didesnę kelionės dalį, važiuojant Gobi dykuma, jo išvis nebūdavo. Taigi, Mongolija yra labai gera detoksikacija nuo socialinių medijų.
Ar bendravote su vietiniais?
Pamenu, kaip skrodėme Gobi dykuma į Mongolijos pietus, kartas nuo karto pravažiuodami vienišas jurtas su vietiniais gyventojais. Prie vienos tokios jurtos paprašėme vairuotojo stabtelėti, kad galėtume susipažinti su vietiniais. Vos tik išlipus iš automobilio mus pasitiko būrys vaikų, kurių amžius siekė nuo 3 iki 8 metų.
Net nepajutome, kaip buvome apsupti šypsenų ir skardaus vaikiško juoko. Viena mergaitė, kokių 6 metų, buvo pasipuošusi princesės suknele. Būdama pati aktyviausia iš vaikų, ji peršoko ožkų gardo aptvarą ir išdidžiai atvykėliams aprodinėjo savo augintinius. Kiti vaikai vedžiojo mus už rankų ir aprodė savo valdas.
Prie mažųjų gyventojų prisijungė ir jų tėvai su kukliomis, bet nuoširdumu dvelkiančiomis vaišėmis: kietuoju ožkos sūriu bei vietine duonele. Nuošalėje liko tik vienišas senolis, kuris įnirtingai tuo metu dorojo ožkos galvą.
Nuostabą ir apmaudą vienu metu kėlė tokios atšiaurios gyvenimo sąlygos. Vienoje jurtoje glaudėsi 7-8 asmenų šeima. Toje pačioje jurtoje vyko ir maisto gaminimas, ir poilsis, ir vaikų žaidimai. Tačiau vietinių gyventojų veiduose niekados nedingdavo šypsenos. Būdamas tarp jų supranti, kad gyvenimo laimė yra ne kiekybėje, o gebėjime džiaugtis mažais kasdieniais dalykais. Paliekant vienkiemį mus nulydėjo vaikiškų rankų mostai ir tos pačios šiltos šypsenos.
Būdamas tarp jų supranti, kad gyvenimo laimė yra ne kiekybėje, o gebėjime džiaugtis mažais kasdieniais dalykais.
Tolstant į pietus pamatėme dar vieną jurtą, prie kurios vyko kažkoks sambrūzdis. Paklausėme vairuotojų, ar galime stabtelėti. Besukant link jurtų, vienas iš vairuotojų per raciją kitam kažką mongoliškai pasakė ir mes apsisukome tolyn. Vėliau jis paaiškino, kad ten buvo vietinė šventė ir jos dalyviai visi apsvaigę nuo alkoholio. Tokiu atveju geriau vengti kontakto su vietiniais. Bet manau ta pati problema būtų visose šalyse.
Kalbant apie sostinės gyventojus, tikrai juntamas didelis skirtumas nuo provincijos. Ypatingai didelių skirtumų nuo Europos valstybių sostinių nepastebėjome. Verda tiek dieninis, tiek naktinis gyvenimas. Jaunimas renkasi europietišką gyvenimo stilių, muziką, maistą, o vyresnioji karta retsykiais dar gali nustebinti dėvėdama tradicinius apdarus mieste.
Turbūt vienas didžiausių Ulan Batoro kontrastų nuo kitų pasaulio sostinių yra jurtos mieste arba jurtos ant modernių daugiaaukščių biurų pastatų. Kaip vietiniai sako: mongolas, arklys ir jurta yra neatsiejami jų kultūros atributai. Tad sau galintys leisti mongolai, net gyvendami moderniuose namuose, būtinai kieme ar ant daugiaaukščio stogo pasistatys jurtą tam, kad neatitoltų nuo savo gilios tradicinės klajoklių prigimties.
Sau galintys leisti mongolai, net gyvendami moderniuose namuose, būtinai kieme ar ant daugiaaukščio stogo pasistatys jurtą tam, kad neatitoltų nuo savo gilios tradicinės klajoklių prigimties.
Klaidžiojant Ulan Batoro plačiomis gatvėmis bei ilgais prospektais iki vėlumos jautiesi jaukiai ir saugiai. Kai kurie gyvenamieji rajonai akimirkomis nukelia į Vilniaus Justiniškių ar Kauno Šilainių mikrorajonus. Aplink sostinę vyksta daug statybų, miestas plečiasi, žmonės vis labiau koncentruojasi Ulan Batoro apylinkėse.
Reziumuojant – Mongolijos žmonės yra draugiški, mandagūs, pasiruošę padėti. Gal šiek tiek anglų kalbos barjeras apsunkina bendravimą.
Nemažai teko bendrauti su vietiniais Naadam festivalio metu. Tai kasmetinės mongolų žaidynės, kurių metu varžomasi jojimo, šaudymo iš lanko bei imtynių rungtyse. Vienas sutiktas vyriškis paprašė jį nufotografuoti su jo ristūnu. Vėliau išsikalbėjome, jog jis 15 metų gyvena Švedijoje ir kas metus grįžta į tėvynę palaikyti Naadam festivalio tradicijų. Apsikeitėme soc. tinklų nuorodomis. Kartais susirašome.
Minėjote, kad susitikote ir su šamanais. Papasakokite šiek tiek apie šią patirtį.
Mongolijoje šamanizmas užima svarbią dalį religiniame gyvenime. Nors šalyje labiausiai paplitusi religija yra budizmas (52 proc.), o antrą vietą užima ateizmas (40 proc.), tangerizmas arba mongoliškasis šamanizmas yra puoselėjamas kaip kultūrinė tradicija, turinti gilias šaknis. Įdomus faktas, jog šeimos nariai gali praktikuoti skirtingas religijas: tėvai pasirinko budizmą, o vaikai šamanizmą arba ateizmą.
Šamanų tradicijos yra tokios gilios ir vertinamos, jog net valdžios atstovai rengia slaptus uždarus ritualus, kad galėtų nuspėti rinkimų eigą ar paprašyti dvasių paveikti oponentų sveikatą (šypsosi).
Šamanų tradicijos yra tokios gilios ir vertinamos, jog net valdžios atstovai rengia slaptus uždarus ritualus, kad galėtų nuspėti rinkimų eigą ar paprašyti dvasių paveikti oponentų sveikatą.
Kad sutartis su dvasiomis pavyktų, prašytojai turi surengti šamanams didelį pokylį, kurio metu bus daug maisto, gėrimų ir kitų linksmybių. Skirtingai nuo pietų Amerikos šamanų apeigų, kurių metu naudojami įvairūs haliucinogeniniai augalai, Sibiro šamanai apeigų metu vartoja daug stipraus alkoholio, kaskart nuplaudami blogąją energiją šviežiu ožkų pienu. Tokios apeigos reikalingos tam, kad susijungtų su anuo pasauliu (šypsosi).
Nežinau, ar tai gilus tikėjimas savo religija, ar aktoriniai įgūdžiai, tačiau po susijungimo su dvasiomis, pasikeičia net šamano balsas. Ceremonijoje dalyvauja tarpininkė tarp šamano ir žmogaus, kuri verčia šamaniškus murmesius į mongolų kalbą ir papildomas vertėjas, kuris verčia mongolų kalbą į anglų kalbą.
Po ceremonijos, dvasioms palikus šamano kūną ir jam išėjus iš transo būsenos, galime ryškiai matyti nuovargį jo veide bei jausti gilų alsavimą. Po kelių akimirkų šamanas atsistato į normalią būseną ir pradeda bendrauti normaliu balsu. Pats šamanas teigia, kad nieko neprisimena ir nežino, ko jo buvo klausiama apeigų metu. Tam ir reikalingi vertėjai, kad detaliai papasakotų šamanui, kas vyko.
Mongolijoje egzistuoja du Sibiro šamanų tipai: dangaus ir ugnies šamanai. Išoriškai skiriasi jų apranga ir atributai. Ugnies šamanai – nuspėja ateitį bei praktikuoja užkeikimus. Baltieji dangaus šamanai nustato ir gydo ligas. Oficialiai Mongolijoje yra registruota apie 20 000 šamanų.
Mus šamanai pasitiko pamiškės pievelėje. Kelios moterėlės kūreno ugnį bei joje kaitino peilius. Buvo įdomu matyti, kaip paprasti vyresnio amžiaus senoliai po truputį transformavosi į mistines būtybes apsidengdami šamaniškais aprėdais. Vienas šamanas, pasirengęs ceremonijai, pradėjo mušti oda aptrauktą būgną su elnio koja.
Kito šamano pečius ir rankas puošė lapės kailis su galva. Galvas ir veidus puošė kaukės su virvelinėmis užuolaidinėmis, viršugalviai buvo padengti erelių plunksnomis. Būgnas, kaukė ir pasirinktas toteminis gyvūnas yra pagrindiniai šamano atributai. Nuolatos gurkšnodami stiprų alkoholį šamanai pamažu aprimo ir prisėdo ant pievelės. Lankytojai buvo kviečiami vienas po kito pas šamanus.
Vienas seansas gali užtrukti iki kelių valandų. Priklauso nuo to, kiek žmogus nori sužinoti. Po kiekvieno seanso šamanas daro apsivalymą atsigerdamas dar alkoholio arba sutraukdamas cigaretę.
Su šamanais praleidome apie 4 valandas. Po ceremonijos prasidėjo gydimo ritualai. Atsijungę nuo dvasių pasaulio, šamanai paėmė įkaitintus peilius iš laužo ir purkšdami alkoholį iš burnos ant ašmenų taip užgydė tas kūno vietas, kuriose tariamai buvo negalavimai. Kai kuriems dalyviams šamanai nevengė įkaitintu peiliu priliesti liežuvio dėl stipresnio gydymo. Atsisveikinant užtraukėme su šamanais „ant kalno mūrai“ dainą. Pasak jų, tradicinė daina užtvirtins apeigų rezultatus. Buvo malonu pabendrauti, jautėsi šviesių žmonių dvasia.
Kai kuriems dalyviams šamanai nevengė įkaitintu peiliu priliesti liežuvio dėl stipresnio gydymo.
Liūdnoji šamanizmo pusė yra alkoholizmas. Besimokydami šamanizmo meno jaunuoliai pradeda gerti ankstyvoje jaunystėje. Kartais geria ištisus mėnesius diena iš dienos, kad pavyktų susijungti su dvasių pasauliu… Kai kuriems pavyksta, kitiems nelabai.
Papasakokite apie kainas – brangu, ar nelabai?
Kainos nedidelės. Sostinėje jos šiek tiek skiriasi. Dvylikai dienų savom išlaidom užteko 400 eurų. Turistų lankomose vietose, kaip ir visame pasaulyje, suvenyrų ar maisto kainos aukštesnės. Transportavimas, apgyvendinimas bei maitinimas buvo įtraukti į kelionės paslaugas, tad papildomų išlaidų nebuvo.
Ar rekomenduotumėte aplankyti šią šalį?
Mongolijoje nerasite žydrų lagūnų, smėlėtų paplūdimių ar pergrūstų turistų minių. Tačiau rasite beribę Gobio dykumą, autentiškus žmones, nesukomercializuotą paveldą. Aš rekomenduočiau bent kartą gyvenime patirti nuotykį, kuris vadinasi Mongolija.
Roko SABALIAUSKO nuotr. Daugiau Roko Sabaliausko pasakojimų ir nuotraukų iš kelionių rasite: IG: fr33lando IG: klajojantys.kadrai
