Kodėl Aplinkos ministerija nusitaikė į vandentvarkos įmones ir kodėl už tai turės susimokėti vandens vartotojai?

Artūras Visockas 

Šiaulių miesto savivaldybės meras 

Priimti vienašališkus sprendimus, dėl kurių vėliau nukenčia paprasti gyventojai, šiuo atveju – centralizuotai tiekiamo vandens vartotojai – Aplinkos ministerijai, matyt, jau tampa įprastine praktika.

Nors vandentvarkos įmonės pavaldžios savivaldybėms, o ne šiai ministerijai, neįmanoma atsistebėti kaip drąsiai keliama vandentvarkos įmonių stambinimo idėja. Iš viršaus nuleista reforma gali sukelti ilgalaikį nestabilumą ne tik vandentvarkos įmonėms, savivaldai, bet ir vartotojams, kurie ir bus ta galutinė grandis, jiems ir teks visos ilgalaikės reformos pasekmės. Ar sustambintos įmonės tikrai tieks geresnės kokybės vandenį, ar ši paslauga gyventojams nebrangs, ar vandens tiekimo ar nuotekų trasos bus laiku ir tinkamai prižiūrimos bei renovuotos? Į šiuos klausimus kol kas negauname atsakymų.

Ne pirmą kartą Aplinkos ministerija vienašališkai nori papildomai netiesiogiai apmokestinti ir eilinius vartotojus. Šį kartą – per vandentvarkos įmonių teikiamas geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas. Akivaizdu, kad bandant įvesti naują mokestį vandentvarkos įmonėms nekreipiama dėmesio nei į objektyvias faktines aplinkybes, nei į sprendimo racionalumą ar jo sukeliamas pasekmes.

Būtina kuo greičiau pradėti spręsti situaciją į kurią buvo įstumtos visos vandenį tiekiančios ir nuotekas tvarkančios miestų ir miestelių įmonės. Dėl Vyriausybėje priimtų sprendimų, nuo 2021 m. drastiškai didėja mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, nepaisant to, kad daugelis savivaldybių vandentvarkos įmonių išvalo nuotekas iki leidimuose ir teisės aktuose nustatytų normatyvų.

Karštligiškai Aplinkos ministerijos formuojama politika prioritetinių medžiagų ribojimo atžvilgiu ir drakoniškai didinami mokesčiai už aplinkos teršimą šiomis medžiagomis tik neproporcingai augina vandentvarkos sektoriaus kaštus, mažina investicinius šių įmonių pajėgumus ir niekaip neprisideda prie aplinkos būklės gerinimo.

Čia kaip pavyzdį galima pateikti Šiaulių miesto nuotekų valyklos atvejį, kai mokestis už aplinkos teršimą didės daugiau nei 4 kartus. Tai neproporcingai didelis šuolis, turint galvoje, kad tarša išvalytose nuotekose nepadidėjo!

Norėtųsi pabrėžti, kad Aplinkos ministerija tiesiog ignoruoja diskusijas dėl prioritetinių pavojingų medžiagų teisinio reguliavimo alternatyvų.

Įvairiu lygmeniu šia tema jau ne kartą reikšti nuogąstavimai, teikti argumentuoti siūlymai ir pastebėjimai, tačiau dažniausiai buvo sulaukiama formalaus atsakymo, kuriuo leidžiama suprasti, kad objektyvių veiksmų ir toliau neketinama imtis. Dar pavasarį Aplinkos ministerijai teiktas Šiaulių ir Kauno merų pasirašytas raštas, ne kartą sprendimų ieškota kreipiantis į Seimo narius ir Lietuvos savivaldybių asociaciją. Prieš dvi savaitės raštu kreipiausi nebe tik Aplinkos ministeriją, bet ir į Ministrę Pirmininkę bei Seimo atstovus.

Populistinis požiūris, kad didėjančios mokestinės prievolės skatins siekti geresnių išvalymo rodiklių, nesuderinamas su socialiai jautria geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainodaros politika. Tokia vis didinamų mokesčių praktika netgi demotyvuoja vandenvalos sektorių siekti kuo švariau išvalyti nuotekas. Valstybės taikoma mokestinė politika  akivaizdžiai prieštarauja sveikam protui bei darniai šio sektoriaus įmonių plėtrai.