Pabaiga. Pradžia „Vakarų eksprese“ Nr. 8 (8463) Pėdutės, pirštai Išvysti pačiuose senamiesčio namuose esančias Mėmelburgo plytas (jos – grubios, masyvios, didesnės už naudotas XIX a.-XX a.) galima nesunkiai: renovuojant istorinius, paveldosauginius pastatus specialiai būna paliekami „langai“ be mūro tinko, taip parodant plytų sienų fragmentus. Tokių nišų yra Turgaus g., Tiltų g. ir kitur. Mėmelburgo plytas galima išvysti ir Turgaus g. 20 namo rūsyje įsikūrusioje picerijoje. Vis dėlto gyvai prisiliesti prie senovės ir savotiškai įsiamžinusių degtame molyje žilos praeities liudytojų galima Daržų g. 14 esančiame sklype. Didžioji dalis nugriauto 1773 m. statybos namo (pirmajame jo aukšte buvo įrengta pašto ekspedicija bei kontora, kuri veikė iki 1796 m.) plytų jame sudėtos į tvarkingas stirtas, dalis – išmėtytos. Deja, per keletą metų minėtos statybinės medžiagos galimai dingsta, nes Mėmelburgo plytų, palyginti su 2020 m. fiksuota situacija, yra mažiau, nei buvo. Teritorija aptverta tvora, tačiau ši – išgriuvusi. Jei kažkas paėmė plytas, šios ir toliau tęs savo kelionę jau į nežinomas vietas. Šių eilučių autoriui minėtoje vietoje pavyko rasti bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejui perduoti keletą įdomesnių Klaipėdos pilies plytų, kurios – unikalios savo įspaudais: tai – gyvūnų pėdutės, žmonių pirštai, audinio fragmentai, šiaudų įspaudai ir kt. Preliminariai sunku pasakyti, kokio amžiaus šie laike sustingę istorijos inkliuzai. Pavyzdžiui, plyta su naminės katės letenėlių įspaudu yra 30 cm ilgio, 15 cm pločio, 7 cm storio. Tokia pati – ir su trimis žmogaus rankų pirštais. Įspaudas – plytos briaunoje, o ne plokštumoje. Ar šie įspaudai galėjo būti palikti prieš 600 metų toje pačioje Rasytėje, kurioje irgi stovėjo mūrinė Vokiečių ordino pilis, buvo kasamas molis, degamos plytos? O gal buvusio Daržų g. namo pilies plytos gamintos vėlesniais laikais, pavyzdžiui, XVII a., ruošiantis Švedijos karinei invazijai? Atsakyti galėtų tik specialistai. Mėmelburgo plyta su šuns pėda rasta ir sklype (jame vyksta archeologiniai kasinėjimai) Tomo bei Mėsininkų g. kampe. DVARIŠKOS. Kūlių Vartų g. 14, ant buvusios XIX a. ligoninės sienos esančios, Joniškės dvaro plytinės ženklu pažymėtos plytos. Deniso NIKITENKOS nuotr. Gamybos niuansai Plytos dabar yra tokia įprasta statybinė medžiaga, jog atrodo net nevertos dėmesio. Bet jų istorija – gana įspūdinga: pirmosios plytos aptiktos prieš 9 tūkst. metų. Viena seniausių statybinių medžiagų pasaulyje! Archeologai jas rado dabartinėje Turkijoje, prie archajiško Jericho miesto, senovės gyvenvietės vietoje. Įdomu tai, kad ištisus tūkstantmečius plytas galėjo sau leisti naudoti tik karšto klimato zonose gyvenę žmonės. Naudojo net dumblą, kuris kaitrioje saulėje greitai sustingdavo ir sutvirtėdavo. Senovės Egipte plytas gamino iš molio, maišyto su šiaudais. Degtos plytos atsirado apie 3,5 tūkst. m. pr. Kr. ir padarė perversmą statybų technologijoje, nes tokias plytas jau galėjo naudoti ir šalto klimato kraštų žmonės. Naudojo molį, kurį kasdavo kloduose, gabendavo į plytines, ten drėbdavo į medines plytų formas, tokius pusgaminius džiovindavo atviroje vietoje, saulėje. Būtent šio plytų gamybos proceso metu, kai molis dar minkštas, ir atsirado įvairiausi praeities įspaudai: gyvūnų pėdos, audeklų įspaudai arba žmogaus rankų pirštų žymės. Vėliau išdžiūvusias plytas išdegdavo ir jau gabendavo į statybvietes. Romėnai savo plytų gamybai naudojo tik baltąjį ir raudonąjį molį, o gamindavo plytas pavasarį. Tada dvejus metus degtas plytas saugodavo ir tik po to parduodavo arba panaudodavo statyboms. Galima spėti, kad tie dveji metai būdavo kaip lakmusas: laikas parodydavo, kurios plytos – geriausios, o kurios – skylančios, byrančios. Tokiu būdu, matyt, atrinkdavo elitinę statybinę medžiagą. Klaipėdoje ir aplink miestą prieš kelis šimtus metų plytinių būta bent tuzinas. Molį daugiausiai imdavo iš Dangės terasos slėnių, skardžių. XX a. pr. plytinės veikė Tauralaukyje, Purmaliuose, Šauliuose (šiuo pavadinimu kaimavietė išliko iki šiol ir yra kairiajame Dangės krante netoli vietos, kur buvo XIX a. nukastas kuršių Pois pilies kalnas), Paupiuose prie Bachmanno dvaro, Aulaukyje (dabar čia įsikūrę kariškiai), Luizės ir Joniškės, Malūno dvareliuose, piečiau esančiame Gedminų dvare ir kt. Šio laikotarpio plytos turi specialius įspaudus, kurie ženklina plytines, įamžinti jų savininkų inicialai ir pan. Pavyzdžiui, po paveldo tvarkybos darbų ant buvusio, 1887-1888 m. miesto valdžios statyto apskrities ligoninės pastatų komplekso Kūlių Vartų g. 14 pietrytinio fasado atidengta visa plytų siena. Akylesni pastebės, jog ant šios statybinės medžiagos puikuojasi įspausti įrašai „JANISCHKEN“. Tai – Joniškės dvaro (buvo prie Malūno tvenkinio) plytinės prekės ženklas. Kepėjų g. atidengtas sienos fragmentas su plytomis, turinčiomis raidžių kombinacijos „CK“ įspaudus. Siurprizas laukia ir įdėmiau apžiūrėjus koridoriuką tarp kairiajame Dangės krante stūksančių garsiųjų raudonplyčių sandėlių prie Pilies (buv. Karlo) tilto. Kur seniau keltai kursavo. Tame tarpe ant sienų – pilna firminių plytų su įspaudais „F&G“. Gali būti, kad plytos – iš buvusios Mažojo Tauralaukio plytinės (žaliavą vežė nuo Dangės kairiojo slėnio atodangos). Klaipėdos mieste XIX-XX a. pirm. pusės plytų ant pastatų fasadų, rūsiuose su įvairiais įrašais galima rasti ir daugiau.
Klajojančios Klaipėdos Pilies Plytos (2)
