Bene įspūdingiausia – tiesiog po 120 metrų aukščio kaminu Danės gatvėje įrengta, apvalios formos vadavietė su neįtikėtinai gerai išsilaikiusiu praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio inventoriumi, inžinerine įranga, plakatais, baldais ir kt.
Puikios būklės atrodė ir po žemės pylimu Šilutės pl. 26 esanti bei gerai užmaskuota, po administraciniu pastatu įrengta slėptuvės Lypkių g. 13, kurioje iki šiol veikia net laidinis telefonas.
Artimiausiu metu planuojama apžiūrėti po gyvenamaisiais, daugiabučiais namais įrengtas ir Klaipėdos miesto savivaldybei priklausančias (arba juridiškai bešeimininkes) slėptuves Danės bei Liepų g., priebėgą AB „Klaipėdos vanduo“ teritorijoje
Unikalus paminklas
Minėta darbo grupė sudaryta reaguojant į brutalų Rusijos pradėtą karą prieš taikią ir suverenią Ukrainą vasario 24-ąją. Valdininkų, politikų, įvairių sričių specialistų užduotis: iki gegužės 1-osios inventorizuoti istorines, uostamiestyje esančias slėptuves, įvertinti jų būklę, nubrėžti gaires dėl reikiamo finansavimo priebėgas remontuoti, jų įrangai ir aprūpinimui karinės krizės atveju.
Uostamiestyje viso suskaičiuota 40 įvairiose vietose esančių, Šaltojo karo laikus menančių slėptuvių, iš kurių pusė priklauso privačioms bendrovėms, o kita dalis – Klaipėdos miesto savivaldybei arba jai pavaldžioms įstaigoms. Tačiau tik 7 iš valdiškųjų yra ne mažesnės nei 200 kv. m. ploto.
Balandžio 7-ąją minėta darbo grupė aplankė vieną didžiausių mieste (600 kv. m), tačiau itin prastos būklės, neprižiūrėtą bei pilną vandens slėptuvę Dubysos g. 39, kuri priklauso savivaldybei.
„Kol kas nutarta joje pirmiausiai išsiurbti vandenį ir tada vėl įvertinti būklę, nustatyti, iš kokio šaltinio skverbiasi vanduo, pašalinti šį nepageidaujamą defektą“, – „Vakarų ekspresui“ sakė darbo grupės vadovas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Gintaras Neniškis.
Penktadienį pirmiausiai aplankyta vadavietės statusą turėjusi, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje įrengta slėptuvė Danės g. 8. Ji – po aukščiausiu Klaipėdos mieste objektu: vos 2,7 karto žemesniu už Vilniaus televizijos bokštą (326 m) statiniu, AB „Klaipėdos energija“ kaminu.
Galima tik įsivaizduoti, kokio storio yra šios priebėgos lubos, sienos, galinčios išlaikyti tokį milžinišką kaminą virš savęs. Teigiama, kad jis stovi ant monolitinio, maždaug 4-5 metrų storio pamato. Sovietmečiu buvo skaičiuojama, jog tokio storio luito nepaveiktų jokios bombos, tačiau dabartinės karo pramonės technologijos leidžia pasiekti bei sunaikinti net kalnų urvuose pasislėpusius teroristus.
Šioje slėptuvėje gali tilpti 180 žmonių, jos bendras plotas – 151,9 kv. m, tūris – beveik 350 kub. m. Nors patalpos nebeprižiūrimos kone dešimtmetį, jose beveik viskas veikia: yra elektra, šildymas, nenutrūkstamas vandens tiekimas, autonominis oro filtravimas ir tiekimas, yra vyrų bei moterų tualetai, dušinės ir kt. Galima buvo suskaičiuoti 11 durų, centre – apvalios formos patalpos vadavietei, aplinkui – įvairios specializuotos funkcijos patalpos ir atskira erdvė žmonėms. Vienoje patalpoje sukrauti guli mediniai suoliukai, o kitoje – tvarkingai sudėtos dujokaukės, filtrai ir kt.
Viskas buvo įrengta taip, kad iškilus pavojui čia pasislėpę žmonės galėtų sandariai užsidaryti duris, tad oras iš išorės nepatektų. Išlikęs ranka sukamas elektros generatorius, jei nebeliktų elektros tiekimo. Buvo įrengtos bei tebėra vandens talpyklos su 480 l vandens.
Skelbimo lentose kabo informacija ir lietuvių, ir rusų kalba, kaip reikia elgtis pasklidus radiacijai, kaip tvarstyti žaizdas.
Galima išvysti ir 1992 m. LR Vyriausybės potvarkiu patvirtintus aprašus. „Radiacinis pavojus“, „Cheminis pavojus“, „Katastrofinis užtvindymas“, „Potvynio pavojus“, „Uragano pavojus“, „Oro pavojus“, „Oro pavojaus atšaukimas“. Prie visų šių situacinių modelių yra išdėstytos instrukcijos, ką daryti, kaip elgtis. Pavyzdžiui, oro pavojus – tai signalas, duodamas visiems gyventojams, apie tiesioginę priešo užpuolimo grėsmę.
„Išgirdus šį signalą slėpkitės nuo bombų ir kitų sprogstamųjų įtaisų grioviuose, namų rūsiuose, slėptuvėse“, – skelbiama instrukcijoje, kurią iliustruoja piešiniai.
Veikiantis telefonas
Dar viena minėtos, savivaldybei priklausančios bendrovės teritorijoje Šilutės pl. 26 priebėga įrengta ne po kaminu, o kieme, po žemių pylimu. Lauke iki šiol styro (kaip ir Dubysos g. 39) senos antenos stulpas.
Nusileidus į apačią ir praėjus kelias hermetines duris patenkama į 200 kv. m ploto patalpas, kuriose glaustis galėtų 150 žmonių. Vidoje patenkama į erdvią, tačiau šiek tiek drėgną patalpą, kurios šone sukrauti žaliai dažyti suolai, tarp kurių – dėžės su neišpakuotomis „ГП-5“ tipo dujokaukėmis. Ant medinio dangčio prilipdytas popieriaus lapelis su rusiškai užrašyta informacija apie partijos Nr. (397), dėžės numeriu (32). Parašyta, kad dėžėje yra 40 dujokaukių filtrų bei tiek pat guminių kaukių, kurie suskirstyti pagal dydžius, žmogaus amžių nuo 0 iki 4. Įdėta ir 40 rankinių.
Sprendžiant iš antspaudų, ši partija į Klaipėdą atkeliavo devintajame dešimtmetyje, balandžio 6 d.
Įspūdį daro tai, jog šalia durų kabo didžiulė vandens statinė su skaičiumi „900 l“ (talpykla vandeniui laikyti). Ant sienų tradiciškai iškabinti įvairūs su instruktažu, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, susiję plakatai, o prie vienos sienos stūkso rašomasis stalas su dviem laidiniais telefonais. Ši dabar atgyvena vadinama ryšio priemonė, panašu, karo atveju slepiantis priebėgoje būtų vienintelė, nes mobilieji telefonai slėptuvėse ryšio su operatoriais nepalaiko.
Miesto pakraštyje, Lypkių g. 13 esanti priebėga – tobulai užmaskuota, ir ją išduoda tik šalia administracinio pastato, vejoje kyšantis ventiliacijos bokštelis. Norint patekti į pačią slėptuvę reikia pirmiausiai įeiti į administracines patalpas: kito įėjimo nėra, tik iš namo vidaus.
Ši priebėga, anot darbo grupę lydėjusio „Klaipėdos energijos“ darbuotojo, buvo įrengta 1989 m. bei taip pat yra puikiai išlikusi, net prižiūrima. Sausoje, šiltoje 144 kv m ploto patalpoje laikinai prisiglausti galėtų apie 100 žmonių. Virš durų kabojo lenta su įrašais, jog šios slėptuvės numeris – 86, tad šis skaičius leidžia suvokti, kiek išties praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Klaipėdoje įvairiose vietose buvo inventorizuota slėptuvių.
„Raktas saugomas. Komendantas telef. 2739 Katilinės viršininkas tele. 2770“, – ranka įrašyta lentoje.
Lypkiuose pribloškė tai, kad slėptuvėje padėtas laidinio telefono aparatas buvo ne savotiškas eksponatas, o veikianti ryšio priemonė.
„Galime pasikalbėti su savo darbuotojais, veikia tik vietinis, lokalus ryšys su žmonėmis virš mūsų, o į miestą prisikambinti nepavyktų“, – paaiškino lydėjęs darbuotojas.
Atskiroje patalpoje, lentynose tvarkingai buvo sukrautos medžiaginės rankinės su jose įdėtais pilnais dujokaukių komplektais, kuriuos sudaro guminė veido apsauga ir specialioje talpykloje esantis filtras.
Visa šios slėptuvės siena buvo nukabinėta plakatais, kuriuose detaliai pavaizduota, kaip suteikti pirmąją pagalbą, padaryti įtvarą lūžus kaulams, tvarstyti žaizdas ir kt.
Pasak G. Neniškio, dar liko apžiūrėti keletą slėptuvių, įrengtų po daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais Liepų ir Danės gatvėse. Patekimas į jas – pro rūsius.
„Nuo balandžio 7-osios darbo grupės nariai važinėjo po įvairius su civiline sauga susijusius objektus, buvo apžiūrėtos patalpos po Mėmelburgo piliavietės kurtinomis, rūsiai, esantys Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje Imanuelio Kanto g. Dabar po truputį atsigręžiame į slėptuves, įrengtas po gyvenamaisiais namais. Šiuo metu stengiamės identifikuoti esamas slėptuves, įvertinti jų būklę. Šiandien pamatėme, kad yra ir puikiai išlikusių priebėgų“, – teigė jis.
