Klaipėdos Akvarelės: Namai Ir žmonės (711)

Iki tol sėkmingai dirbę Estijos sostinėje, menininkai vis dėlto nusprendė grįžti į Lietuvą. Viena iš paskatų buvo lietuviškos mokyklos reikmės – šešerių metukų dukrelė Jurga, lankiusi estišką darželį, juk nebūtų turėjusi galimybės mokytis lietuviškai. „Ankstų 1979 metų rytą traukiniu atvažiavome į miestą, kurio visiškai nepažinojome. Pūtė stiprokas vėjas ir purškė lietus. Miestas iš karto prilipo prie širdies. Iki susitikimo Vykdomajame turėjome laiko. Vaikščiojome Klaipėdos gatvėmis, dairėmės. Vos ne ant kiekvieno kampo mačiau erdves, kurias būtų galima užpildyti pačiomis įvairiausiomis kompozicijomis. Stebėjomės, kad jų čia nėra…” – kadaise memuarus yra klostęs Vytautas. Dėl darbo vietų „Dailės“ kombinate ir buitinių reikalų labai greitai buvo sutarta. Tiesa, butas tik pažadėtas, o dirbtuvėmis nelabai kvepėjo… Bet ilgainiui viskas sprendėsi. Į Žvejų g. 1-ąjį namą, kuriame apsigyveno Karčiauskų šeima, auginusi dukreles Jurgą ir Laurą, su „Akvarelėmis“ jau buvome įsibrovę. O štai į Karčiauskų dirbtuves S. Daukanto g. įžengsime šiandien. Nerami kaimynystė Kai vadinamojoje menininkų kolonijoje E. ir V. Karčiauskams buvo paskirtos dirbtuvės, jose buvo jau daug kas pasikeitę. Tiksliau – pasikeitusios dailininkų „dislokacijos“ vietos. Nes Rūtų gatvėje, žinoma, Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio, ypač globojusio Klaipėdos menininkus, rūpesčiu buvo pastatytos naujos dirbtuvės, pritaikytos skulptoriams. Į jas susikraustė ypač vaisingai dirbę Algirdas Bosas, Regimantas Midvikis, Klaudijus Pūdymas, kiti kaltais ir grąžtais stuksenę, birbinę Klaipėdos erdvėms menus kūrusieji. „Kai mes čia pradėjome dirbti, greta beveik paromis kalė ir malė skulptoriai Stasys Mišeikis, Vytautas Balsys. O greta išdygusiame daugiabutyje, kurį vadinome ponų namu, buvo apgyvendintos miesto valdžios šeimos. Joms tie “kalimai, malimai„ beveik paromis visai nepatiko. Vis kas nors reikšdavo pretenzijas“, – pasakojo p. Vytautas. Mat ir judviejų su Eugenija kaltai, grąžtai prie bendro triukšmo fono prisidėdavo. Paklaustas, ar menininkai vieni kitiems triukšmais dirbti netrukdydavę, hipotezę paneigė: „Mišeikis tikrai nuolat kalė, malė – tarsi koks apsėstasis. Bent jau man tikrai garsai netrukdė. Atvirkščiai – net įkvėpdavo. Kai stodavo poilsio minutės, kartais apsilankydavome kits kito dirbtuvėse. Įvertindavome kits kitą, ką jau padarę, pasitardavome, kur ir kaip kalti, malti, gręžti, tekinti toliau. Man atrodo, įkvėpdavau Stasį, o jis – mane”, – teigė V. Karčiauskas. Šitame S. Daukanto g. 9 namo „prielipe“ kaltai ir grąžtai nenurimdavo ir tuomet, kai vykdavo kokie vakarėliai. Na, tokie tarsi atsiskyrėliai nuo dailininkų kolonijos. Į visai realius kontūrus kai kurie atsiskyrėliai „susipaišė“ 1988 m., susispietę į grupuotę, pasivadinusią „Prarastąja karta“. „Toji idėja kilo būtent mūsų dirbtuvėse. Buvo užsukęs skulptorius Svajus Jurkus. Daug kalbėjomės apie Klaipėdos tuometinę esatį ir ateitį. Jau artėjo didieji mintingai, sudrebinę Lietuvą, jau artėjo Baltijos kelio stebuklas. O tuokart sumanėme parodą… iš surankiotų Klaipėdos šiukšlių krūvų. Pripažįstu – tikrojo meno joje buvo nedaug. Bet buvo proga “Prarastajai kartai„ apsireikšti. Tempėme šiukšles iš visų pakampių. Paieškoms daug laiko nereikėjo – jų buvo apsčiai. Po parodos dar reikėjo nemažai pastangų įdėti, kad tarnybos visa surinkta išvežtų į sąvartyną“, – prisiminė V. Karčiauskas. Meninio akcento „Mūsų Sąjūdis 1988“ šalia Sąjūdžio ąžuoliuko Tiltų gatvėje atidengimo akimirka. Paminklo autorius Vytautas Karčiauskas. Sąjūdžio 20-metis. Ąžuolas tarsi Sąjūdžio susikūrimo pranašas Kai artėjant 1988 m. vasario 16-ajai Vytautas sumąstė pasodinti ąžuolą Klaipėdos centre, už kelių žingsnių nuo Biržos tilto, jis dar nežinojo – vos už kelių mėnesių jis bus vienas iš nedaugelio drąsuolių, nepabijojęs nueiti į pirmuosius Klaipėdoje besikuriančio Sąjūdžio posėdžius. O paskui, nebodamas grėsmių, darys tai, ką manė privaląs daryti. Buvo 1988-ieji, kai sovietinėje erdvėje jau sklandė perestroikos subrandintos priešinimosi režimui nuotaikos. Būtent rusiškoje spaudoje būdavo daug publicistikos, atidengiančios praeities istorines žaizdas ir nūdienos piktžaizdes. Nors Lietuvoje jau buvo įsikūręs ekologijos klubas „Žemyna“, Kultūros fondas, dar keli židiniai, prie kurių būrėsi maištingoji Lietuvos inteligentijos dalis, tačiau tie židiniai dar neįsiliepsnojo taip, kad prie jų telktųsi minios bendraminčių. Ir Lietuvoje, bent jau išoriškai, atrodė pakankamai ramu. Tik artėjant Vasario 16-ajai, kuri, kaip visi žinome, buvo draudžiama švęsti, LTSR valdžios viršūnės sukruto lįsti į televiziją perspėti, kad net nebandytų pažymėti Lietuvos nepriklausomybės dienos. Mat 1988 m. buvo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-osios metinės. Ir kuo daugiau buvo tų perspėjimų, tuo labiau V. Karčiauskui norėjosi kaip nors ypatingai tai paminėti. Ir jis ankstų rytą išlėkė į mišką ieškoti ąžuoliuko, kurį nusprendė pasodinti kieme. Kai apie tai prisipažino žmonai, ši nuo tokios akcijos bandė atkalbėti – juk „supakuos“… Kur tu atkalbėsi žemaitį. Nulėkė pas kaimynus Baltiejus, „pasiskolino“ jų sūnų Gediminą ir išsiruošė žemės rausti. Ir ką – jau bebaigiant procedūrą iš namo į kiemą parūkyti išėjo rusų tautybės kaimynas, atsargos karininkas. „Šiaip jų šeima buvo nuoširdūs, puikūs žmonės. Bet štai Lietuvos statuso klausimu jie turėjo kitą nuomonę nei mes. Pamatęs, kas kieme vyksta, iškošė “prokliatyje nacionalisty„ (prakeikti nacionalistai)“, – prisiminė V. Karčiauskas. Reikėjo kažkaip išsisukti, ir ąžuolo sodintojas pradėjo suokti, kad tą medį kieme sodinąs karininko sūnaus grįžimo iš armijos garbei. „Tai kodėl nesodinai tuomet, kai jis grįžo?“ – nepatikliai pasmalsavo. V. Karčiauskas, rangydamasis kaip išmanydamas, vis dėlto kaimyną įtikino: „Kai jis grįžo, žemė buvo įšalusi, be to, ne laikas sodinti. O šiandien visi dangaus ženklai rodo – pats tas.“ Karininkas sušvelnėjo, patikėjo. Ir, matyt, tikrai dangaus ženklai buvo palankūs, nes ąžuoliukas, sodintas Vytauto ir Gedimino, prigijo, sulapojo ir dabar, baigiantis praaugti namus, dabina akmenimis grįstą senamiesčio kiemą, o sykiu – ir Tiltų gatvę.