Klaipėdos Akvarelės: Namai Ir žmonės (710)

2014 m. paminėtas tarptautinių akvarelės plenerų keturiasdešimtmetis, bet jau be Renatės. Pedagogės autoritetas Nepaisant to, kaip susiklostė R. Lūšis buvusių mokinių likimai – rinkosi jie tolesnį dailės pažinimo kelią ar ne, – jos pasėti gėrio ir grožio grūdai buvo sudaiginti. O kaip jie buvo sėjami, papasakojo dabar Izraelyje gyvenanti Sonia Minina. „Renatė Lūšis buvo mano sūnaus Marko dailės mokytoja. Mokinys, nepaisęs jokių autoritetų, ją mylėjo. Ir netgi klausė. Kadangi Renatės sūnus buvo panašaus amžiaus, kažkaip pedagogika peraugo į draugystę. Labai stebėjausi, kaip dar paauglys Markas be jokio niurnėjimo sutiko su mokytojos pasiūlymu vasarą ketvirtą ryto keliauti prie jūros pasitikti tekančios saulės. Ji savo mokiniams negailėdavo asmeninio, nepamokinio laiko, kai, apsupta būrelio mokinių, lankydavo pačias įvairiausias parodas, ragindama įvertinti tai, ką matė, klausinėdama, kas patiko, kodėl patiko arba dėl kokių priežasčių – ne. Tuo metu mano sūnus buvo labai neblogai įvaldęs portreto žanrą. Bet, prasidėjus paauglystės blaškymosi periodui, metėsi į techno muziką, pasikeitė ir jo dailės objektai. Kol galų gale ją visai užmetė. Nors ir Renatei, ir sūnaus kitiems mokytojams – šviesaus atminimo Reginai Taurinskienei, meno istorijos dėstytojui Petrui Šmitui atrodė, kad tapyboje jis turėjo perspektyvų. Kaip ten būtų, Renatę prisimenu labai šviesiai. Ir man labai stinga pokalbių su ja prie virtuvinio stalo apie meną, apie pedagogiką ir mūsų sūnų paauglystės reikalus”, – išpažino S. Minina, tuo metu dirbusi miesto laikraščio kultūros skyriuje ir nemažai rašiusi apie Klaipėdos dailininkus. Tiesa, prisipažino Renatę labiau vertinusi kaip pedagogę. „Žinok – mirties nėra…“ Labai šiltai dailės mokytoją prisiminė ir Vilija Kazragytė-Digaitienė: „1979 metais aš dar mokiausi vidurinėje, kai pradėjau lankyti vakarinius dailės užsiėmimus vaikų dailės mokykloje. Ten rinkdavosi ir suaugusieji, Renatė buvo mūsų grupės vadovė. Dailės mokyklą lankiau dvejus metus, po to įstojau į Telšių taikomosios dailės technikumą. Vėliau šeima, vaikai. Dirbau mokykloje, mokiau vaikus dailės. Vieno seminaro metu, kuris vyko Klaipėdos vaikų dailės mokykloje, užlipau į Renatės dirbtuves palėpėje, ir draugystė vėl tęsėsi. Tais pačiais metais, 2003-iaisiais, įstojau į Klaipėdos universitetą, į dailės pedagogiką. Renatės paskatinta, pradėjau dalyvauti parodose, akvarelės pleneruose, už ką jai esu labai dėkinga. Visada atsimenu ją su švelniu ilgesiu ir dėkingumu. Prisimenu, žiūrėjome Klaipėdos dramos teatro spektaklį „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ Po spektaklio susitikome su aktoriais, ką tik nulipusiais nuo scenos, dar su grimu, susėdome prie ilgo stalo ir kalbėjomės. Labiausiai įsiminiau aktorius Mariją Černiauskaitę ir Balį Barauską. Kai mokytojavau, turėjau labai gražių pavyzdžių, kaip reikia dirbti! Tai toookia mokykla buvo!!! Ypač Renatės! Po jos mirties aš ją sapnavau. Atėjusi sapne ji sakė: „Žinok, mirties nėra!!!“ Tegul tai bus iš mistikos srities, bet faktas yra tas, kad R. Lūšis savo mokiniams liks nemirtingas autoritetas. O ir akvarelinis paveldas nemirtingumą garantuoja. Kad ir kur kabėtų – privačiose valdose ar, tarkim, Jūrininkų ligoninės palatoje… NEGAILĖJO LAIKO. Renatė savo mokiniams buvo atsidėjusi ne tik per pamokas, bet ir plėtė jų akiratį bet kokia proga – ekskursijose, parodose ar per Užgavėnių karnavalą. Vilijos KAZRAGYTĖS-DIGAITIENĖS archyvo nuotr. Kantrumas ir meilė Artimiau pažinojusieji R. Lūšis teigė, kaip ji visko imdavosi su meile. Ji, be abejo, „sumiksuota“ ir su kantrybe. Kaip pažymi menotyrininkas P. Šmitas, R. Lūšis turėjo kantrumo ir meilės ne tik moksleiviams, kolegoms, bet ir akvarelei. „Per ilgą kūrybinį laikotarpį įvaldė akvarelės liejimo techniką meistriškai. Ji išbandė įvairias akvarelės tapymo – liejimo technikas: sausą ir šlapią, daugiasluoksnę ir kombinuotą. Visi akvarelės kūrybos būdai jai buvo pavaldūs ir reikalingi. Dailininkė ėmėsi drąsių kūrybos temų: ji nutapė seriją įsimintinų Klaipėdos dramos teatro aktorių portretų, kuriems sukurti panaudojo gana didelius popieriaus lapus su prasmingais fonais, pabrėžusiais aktoriaus asmens savybes. Didelis lapo formatas iškelia savus reikalavimus – reikalauja suvaldyti viso paveikslo spalvinę visumą ir charakterizuoti vaizduojamą žmogų. Tai buvo drąsus ir kiek rizikingas sumanymas. Tad sukurti aktorių portretai yra nevienodo meninio lygio, – vieni labiau pasisekė, kiti – mažiau. R. Lūšis sukūrė nemažai ir kitų menininkų, gydytojų, jai artimų žmonių portretų, aktų. Charakteringa ir tai, kad jos vaizduojami žmonės yra ryžtingos asmenybės. Ir pati dailininkė niekada nestokojo optimizmo, nors gyvenimas toli gražu nebuvo gėlėmis barstytas. Kita kūrybos šaka – gėlių vaizdavimas. Čia dailininkė yra labiau laisva. Gėlių tapymas akvarelininkei teikė vidinį pasitenkinimą ir kūrybinę ramybę… Ji tapė ir jūrininkų portretus. Vėlesni jos nutapyti akvarele portretai jau rodo dailininkės brandą ir meistriškumą. Tapytoja atsisako antraeilių detalių. Ji drąsiai, meistriškai atskleidžia žmogaus veido bruožus, jo charakterį. R. Lūšis kūrybinis bagažas yra ryškus, didelis ir savitas. Ji išliko ištikima realistiniam vaizdavimo metodui, kurį papildė savita ir įvairia akvarelės tapybos – liejimo technika bei maniera. R. Lūšis kaip akvarelininkė įnešė ryškumo ne tik į Klaipėdos dailės aruodą, bet ir į visos Lietuvos akvarelės palikimą. Renatės akvareles galima drąsiai gretinti su akvarelininkų Kajetono Sklėriaus, Česlovo Kontrimo, Petro Stausko, Osvaldo Jablonskio ir kitų palikimu”, – sudėliojo taškus menotyrininkas P. Šmitas.