Ankstesnėse „Akvarelėse“ jau aplankytos šviesaus atminimo skulptoriaus Liongino Alfonso Garlos, tapytojo Vido Pinkevičiaus dirbtuvės. Žvalgėme ir tekstilininkės Vidos Sakės gobelenus. Taigi, šiandien toliau dairysimės po grafiko dirbtuvę. Ir ne tik. „Prarastoji karta“ R. Klimavičius, galima sakyti, maištininkas iš prigimimo. Linkusiųjų į maištus dailininkų Klaipėdoje radosi ir daugiau. Tai ir susibėgo krūvon – pasivadino „Prarastąja karta“. Ši grupuotė ypač reiškėsi Atgimimo laikotarpiu ir tuomet, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Atsivėrus sienoms, ne kas kitas, o R. Klimavičius su Klaudijumi Pūdymu pirmi iš klaipėdiečių „bohemuojančiųjų“ išskubėjo bohemos Mekon – į Paryžių. Neįprastas daugeliui klaipėdiečių gyvenimo būdas suteikia miestui gyvybės ir žavesio. Tokie kaip R. Klimavičius ir į jį panašūs bent kiek prasklaido uosto, pramonės ir verslo ūkus. Šiandien kadaise „bohemavusiųjų“ polėkiai prislopę arba gal jau nebe tokie ryškūs, nes juos nustelbė turtingųjų vakarėliai su „dreskodais“, gurmaniškais patiekalais ir kelneriais. Tačiau „koučingų“ dresuotoje terpėje neaptiksi to nuoširdumo, kuris vyraudavo bohemoje, tegul ir sąlygiškoje. Daugelis dar prisimename senamiesčio kavinę „Bohema“, kurioje susiburdavo parodas surengę dailininkai, fotografai, knygas išleidę rašytojai ir poetai. Šiandien Klaipėdoje turbūt irgi esti „bohemuojančiųjų“. Bet tai jau visai kita karta, o ir sąlygos labai pakitusios – retas sau beleidžia šiaip, be jokios progos, sėdėti prie taurės ir svajoti, ką jis ar ji gyvenime nuveiks… Vieną kartą Paryžiuj Taigi, pasitaikius progai, o gal ją patys susikūrę, R. Klimavičius su skulptoriumi K. Pūdymu išdardėjo į dailininkų Meką – Paryžių. Ne tuščiomis – vežėsi savo darbus. „Aš dabar net nesuprantu, kaip mes įveikėme sienas, nes jokių reikalingų popierių neturėjome. Tiesiog laimės kūdikiai“, – pabrėžė jis. Ir didžiuojasi: „Mes buvome pirmieji dailininkai iš Lietuvos, Paryžiaus galerijose surengę parodas.“ Viena buvo kartu su tapytoja Dalia Kasčiūnaite, kurios darbus dar sovietmečiu vertino ir graibstė užsieniečiai. Žinoma, jie Paryžiuje nebuvo lietuviai pionieriai. Paryžiaus mansardas ir galerijas jau buvo pažabojęs ne vienas smetoninės Lietuvos ir nuo stalininio teroro į Vakarus pasitraukęs lietuvis dailininkas. „Apsigyvenome Paryžiaus centre, jame žvalgėmės ir galerijų, kurias galėtume išsinuomoti. Kur tik beužeidavom – į galeriją, duonos ar pieno, vyno ar daržovių parduotuvę, mūsų teiraudavosi, kas mes tokie. Kai prisipažindavome esą dailininkai, į mus žvelgdavo su pagarba. Skirtingai nei Lietuvoje, kai vengi išpažinti savo profesiją“, – 30 metų senumo įspūdžiais dalijosi Romas. Atsivežę darbus iš Lietuvos, Paryžiuje padirbėdavo gatvės dailininkais – tapydavo praeivių portretus ar piešė jų šaržus. Taip užsidirbdavo galerijų nuomai ir maistui. 1991-ųjų rugpjūčio pučo įvykiai klaipėdiečius dailininkus užklupo Marselyje. „Paraginti pačių prancūzų, mudu su Klaudijumi jau buvome parašę pareiškimus likti gyventi ten. Bet rūpėjo sūnūs Dovydas ir Rokas, rūpėjo mama ir tėtis, daug kas rūpėjo Lietuvoje man, rūpėjo ir Klaudijui. Jau parašytus pareiškimus suplėšėme ir grįžome į Lietuvą, kad kitais metais vėl važiuotume į Paryžių“, – pasakojo dailininkas. Smėlio žaidimai Jį kūrybiniai sumanymai siejo ir su broliais Vidu ir Virgilijumi Bizauskais. Virgilijus, „pasiskolinęs“ iš Salvadoro Dali įvaizdžio dalį – užraitytus ūsus, Klaipėdą ne kartą yra sukėlęs ant kojų, Smiltynės paplūdimiuose sukviesdamas į smėlio „pūgas“. Gali jas vadinti hepeningais, performansais, muzikiniais ir literatūriniais pokštais, kuriais tam tikra prasme pasišaipoma iš grynojo profesionalaus meno. Gali juose aptikti ir sąsajų su Fluxus judėjimu JAV, kurio pradininkas buvo Jurgis Mačiūnas. Pirmąją žemės meno akciją Klaipėdos pajūryje 1992 metais inicijavo tuometinis Žemaitijos dailininkų sąjungos pirmininkas Virgilijus Bizauskas. „Kapstėmės Smiltynėje, kur smėlio daugiausia vienoje vietoje. Projektas buvo pavadintas “Smėlio žaidimais„, menininkai ekspromtu kūrė įvairias instaliacijas bei skulptūras. Susirinko visai nebloga kompanija: rašytojas Rolandas Rastauskas, dailininkai Saulius Bertulis, Vidas Bizauskas, Arvydas Karvelis, prisišliejo šiauliečiai ir vilniečiai. Pasistatydavo palapines su vėliavomis, dengėsi dryžuotais Smetonos laikų maudymosi kostiumais ar tiesiog strėnraiščiais“, – prisiminė Romas. Na, ar daug kas gyvenančiųjų prie jūros yra patyręs laisvę groti ir šokti tiesiog vandenyje? R. Klimavičius šoko „Smėlio žaidimų“ metu, grojant muzikantams, irgi subridusiems į jūrą. Na, o jeigu „Prarastosios kartos“ menininkų grupuotė rengdavo parodas ir galerijose, jos labai skirdavosi nuo daugelio „akademinių“. Mat žmonės čia rinkdavosi jau bemaž savotiško klubo pagrindais – ne tik menų žiūrėti, bet ir pabendrauti, neretai – ir pasiausti. Kartais – iki paryčių. Ir niekas jau nebegalėtų atsekti, kiek čia yra užgimę pačių įvairiausių idėjų, neišnykusių ore, o įgyvendintų miesto aikštėse, skveruose, pastatų interjeruose. Sugebėk pasirinkti Taigi, jeigu kas nors bando teigti, kad Klaipėda – provincialus užkampis, galiu pasakyti tik tiek, kad taip teigiantys žmonės tiesiog nepažįsta Klaipėdos gyvenimo. Jame esti visko. Tik rinkis, kur ir su kuo eiti, su kuo draugauti, ir tau atsivers visai kiti klodai nei dalyvaujant „oficiozuose“. Garbės žodis, juose tikrai kartais tvoksteli gilia provincija… Apie šviesiausius periodus Ko tik nėra buvę R. Klimavičiaus kūrybinėje biografijoje: gryniausios grafikos lakštai, tapybinės drobės ir kartonai, įskaitant Alfonso Žalio portretą, šachidės kaip taikiniai, paruoštos Venecijos bienalei. Taip, buvo ir Stalino portretas, kurį „dabino“… spąstai pelėms. Tuomet jis dar nežinojo, kad tėtis – Alfonsas Klimavičius buvo partizanas. Jis apie tai neprabilo netgi tuomet, kai prasidėjo Atgimimas. Visą gyvenimą lipdęs krosnis, Romo tėvas taip ir iškeliavo TENAI, nepapasakojęs sūnui apie tai, kas Lietuvos miškuose patirta ir išgyventa. Ir tai Romas sužinojo tik tada, kai tremtiniai kreipėsi į jį iš gelžkelio bėgių, vedusių į Sibiro platybes, sukonstruoti kryžių S. Daukanto g. skverelyje. Buvo vartomi ir dokumentai, kieno pavardes dar reikėtų iškalti stalinizmo aukų pavardyne. „Buvau priblokštas – sąrašuose buvo ir tėčio pavardė“, – neslėpė jausmų dailininkas, taip pavėluotai sužinojęs tėvo išlaikytą savo gyvenimo paslaptį. Paklaustas, kurį kūrybinį laikotarpį laikytų kūrybingiausiu, kupinu šviesos, kaip kirviu nukirto: „Šviesos buvo visada, tik ji buvo skirtingų atspalvių.“ Jos buvo ir tuomet, kai iškeliavęs TENAI tėvas paliko krūvą krosnių koklių. Jie tapo meno kūriniais, eksponuotais R. Klimavičiaus darbų parodoje. Kadangi šiandien jau užveriam buvusios R. Klimavičiaus dirbtuvės duris, „Akvarelių“ ištikimiausiems skaitytojams norėčiau palinkėti kupinų šviesos ir vilties Naujųjų. O kitą penktadienį į Daukanto g. 9-ąjį namą dar sugrįšime. Jame aptiksime dar daug ko įdomaus. Redakcijos archyvo nuotr.
- Paskutinės naujienos
