Taigi šiandien pasibelsime į buvusias Vidos Sakės dirbtuvės duris.
Visai ne tarp kitko Besiruošdama ją kalbinti, pasidomėjau Lietuvos dailininkų sąjungos puslapiu. Štai ką aptikau: „Vida Sakė (Vidutė Gabrielaitienė), gimusi 1948 01 28 Biržuose. 1966-1971 m. Valstybinis dailės institutas, Tekstilės fakultetas, 1959-1966 m. M. K. Čiurlionio meno mokykla, dailės skyrius (tapyba), Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1980 m. Dabartinė darbinė veikla – Melnragės ir Girulių seniūnijos sekretorė, Melnragės vaikų dailės būrelio vadovė, privatūs užsakymai gobelenams ir pastelėms.“ Ką gi – ačiū ir už tiek, nes irgi S. Daukanto 9-ajame name dirbusio grafiko Romo Klimavičiaus – tik pavardė, o tapytojo Vido Pinkevičiaus net pavardės nėra…
Nežinau, ką reikėtų kaltinti ar kam priekaištauti. Gal pačius dailininkus, nesirūpinančius „įsiamžinti“ bent tomis keliomis eilutėmis? Prie Vidos Sakės „talmudo“ – nė vienos darbų iliustracijos. Kai jos darbų stiprybė – gobelenai, austi kilimai, internetinėse platybėse aptinku tik kelių pastele tapytų puokščių atšvaitus.
Galėčiau sakyti – tai tarp kitko. Deja, ne. Nuolat širstu, kai visokiuose Lietuvos dailininkų, vokalistų šimtukuose, tūkstantukuose neaptinku NĖ VIENO klaipėdiečio. Net tų, kurie jau senokai garbinami ir pripažįstami, jais žavimasi ir pas mus, ir svečiose šalyse. Klaipėda, kaip ir daugeliu kitų atvejų, nuo Lietuvos tebėra atriekta riekė…
Klaipėdos „menininkų kolonija“ Pasibeldus ne į dabar jau menamos Vidos dirbtuvės S. Daukanto g. 9, o į Melnragės Sakų namų duris, pirmiausiai prabyla Vidos sutuoktinis Vincentas Sakas, aptariamuoju laikotarpiu dirbęs dizaineriu Prekybos uoste ir taip pat turėjęs kampuką S. Daukanto g. 9. Nuo tada, nors dar ir nebuvo Vidos gyvenimo draugas, bet didelis jos talento gerbėjas.
„Meno vertintojai teigia – tiek vienas žmogus išvis nesugebėtų sukurti, kiek nuveikė Vida – jos didžiuliai gobelenai buvo Klaipėdos gimdymo namuose, Jūrų muziejaus bibliotekoje ir kontoroje, Juknaičių ūkio bibliotekoje, Elektrėnų restorane, “Lino„ poilsio namuose, “Palangos„, Palangos “Neringos„ sanatorijose, Klaipėdos “Lūgnės„ viešbutyje. Ai, kiek ji nuveikusi, išvardinti jūsų vienoje “Akvarelėje„ netilptų“,- lyg juokais, lyg rimtai pirmąją reikalingą informaciją „sudiktavo“ p. Vincentas.
Ir pabrėžė: „Vida bene ilgiausiai minimame pastate kūrė. Kiek pamenu,- pirmajame aukšte dirbdavome Vida ir aš, gretimame kambarėlyje – retsykiais apsilankanti tautodailininkė, kitoje pusėje – skulptorius Stasys Mišeikis (vėliau į jo studiją įkėlė juvelyrą Žoludevą), skulptorius Lionginas Alfonsas Garla. Priestate – Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Violeta Skirgailaitė.
Antrajame aukšte „bazavosi“ sekretorė, posėdžių salė, balkone studiją gavo ką tik į Klaipėdą atvykęs grafikas Romas Klimavičius.
Antrojoje pusėje – tapytojų Vido Pinkevičiaus ir Petro Gaidamavičiaus dirbtuvės, kieme studijas turėjo skulptoriai Regimantas Midvikis, Algirdas Bosas ir „metalistai“ Eugenija su Vytautu Karčiauskai„,- dislokaciją Klaipėdos “menininkų kolonijoje” tarsi kokioje Monmartro kalvoje vardino V. Sakas.
Ak, ko toje „kolonijoje“ nenutikdavo. Kol kas – visai ne apie tai, o apie tekstilininkės V. Sakės „vietą“ joje.
„Dirbau kaip kokia biurokratė“ „Baigusi Dailės institutą, buvau nukreipta į Panevėžį. Kai ten susiklostė nepalankios sąlygos kūrybai, perspektyvas įžvelgiau Klaipėdoje. Nė karto dėl apsisprendimo nesigailėjau ir nesigailiu, o džiaugiuosi iki šiol.
Iš „Dailės“ kombinato užsakymų gobelenams – „prūdais“. Juk buvau profesoriaus Jono Balčikonio mokinė. O tai tuomet dar neegzistavusiam CV daug reiškė.
Jau pirmieji gobelenai, sukurti Klaipėdoje, „Dailės“ kombinato meno tarybos buvo įvertinti puikiai. Tad manimi buvo pasitikima, skirstant tuos užsakymus.
Pradžioje, žinoma, buvo trukdžių, jie vėliau pamažu sprendėsi. Palangos dailininkų kūrybos namuose, kuriuos taip nepagarbiai vadindavome kurnamiu, o dabar sakyčiau – rojuje, būdavome kviečiami arba patys įsiprašydavome į pavasario ar rudens plenerus. Viename jų „susikukavau“ su tapytoju Angelu Gabrielaičiu. Ištekėjau. Jis jau turėjo dirbtuvę Jūros gatvėje. Joje ir gyvenome, ir dirbome.
Kai gimė vaikas, šviesaus atminimo nepaprastai šviesus žmogus Jonas Tatoris pasufleravo, kur galėtume nuomotis butą prie miesto parko. Kai išsisprendė ir mano dirbtuvės reikalai – didelių gabaritų gobelenams austi reikėjo erdvės – jau dirbdavau Daukanto devintajame. Dukrelę – į darželį-lopšelį, ir jau krutu nuo ryto. Apie penktą vakaro mano pareiga buvo atžalėlę pasiimti iš darželio. Iškurnu.
Dirbdavome labai skirtingais grafikais. Aš, kaip kokia biurokratė raštininkė, nuo devynių iki penkių, skulptorius Lionginas Alfonsas Garla, kurį vadinome Alfa ir puikiai sutarėm, į dirbtuvę atgarmėdavo pavakary. Kartą mane sutikęs skubančią į darželį paklausė: „Dirbi tu, a nebedirbi?“ Jam kaltais stuksenti buvo patogiau naktimis, kai niekas netrukdė, o ir Alfa iš savo dirbtuvės kalenimu, gręžimu niekam netrukdė”, – pasakojo p. Vida, jau keleri metai gobelenų nebeaudžianti.
Kitą penktadienį – atmosfera S. Daukanto g. 9 Vidos Sakės akimis ir jausmais. Ką reiškė posakis „Aš visai kalioše“, kokie principai vyravo „Dailės“ kombinato meno taryboje priimant užsakymų eskizus, o vėliau – vertinant jau atliktą darbą, sukurtų gobelenų likimą ir daug ką kita – būsimose „Akvarelėse“.
