Taigi, namo prieškarį apžvelgėme ankstesnėje akvarelėje. Šiandien bandysime aiškintis, kas ir kaip name gyveno ir dirbo jau pokariu.
Vaikų darželis
Kas name vyko iš karto po 1945 m. sausio pabaigos mūšių dėl Klaipėdos, išsiaiškinti nepavyko. Po to, kai Raudonoji armija įžengė į Klaipėdą, ji kažkurį laiką buvo uždaras miestas civiliokams – namus būstams, kontoroms daugiausia rinkosi Klaipėdoje nusėdusi karininkija, karo medikai, ideologai ir pan.
Gal kas trumpam ir buvo apsigyvenę S. Daukanto 9-ajame name. Bet vėliau jame buvo įkurdintas vaikų darželis.
Virginija Stončiūtė-Pociūnienė, dabar gyvenanti Bornholmo saloje, jį prisiminė labai šiltai: „Mielos auklėtojos, gyvenau šalia darželio, vėliau tą namą nugriovė. Ant kampo kitoje pusėje buvo restoranėlis,- jame dirbo mano mama. Aš darželyje buvau solistė – dainuodavau nuo ryto iki vakaro.“
Kitaip nei jai, Pragiedruliui Veličkai, dabar gyvenančiam Jurbarke, tas lankytas darželis ypatingų sentimentų nekelia.
„Iš šio darželio labiausiai išliko atmintyje aukšta medinė tvora! Ten buvo varteliai, pro kuriuos atvesdavo ir išvesdavo (ak, pagaliau) tėvai vaikus. Net turėjau nuotrauką, kurioje verkiu.
Šitas darželis kažkodėl man nepatiko. Gal todėl, kad pirmą kartą buvau atiduotas į valdiškus namus, – nepratęs prie įvairių vaikų gausybės.
Šiaip ten, kur dabar skulptūra kankiniams, buvo keletas sūpynių, čiuožynė nuo dramblio straublio, kopėčios laipioti. Nors buvo ir kitas kiemas, šitame daugiausia ir šėlom.
Kas ir kaip buvo darželio viduje, menkai atsimenu. Buvo popietinio miego lovytės. Žinau, kad grįžęs namo žliumbdavau. Nepatiko man tas darželis. Dar nepatiko, kad privalėjom gerti virintą pieną, manų košę srėbti beveik nuolat.
Gal tik pusmetį ir telankiau. Tėvai reagavo į mano nuotaikas – perkėlė į prestižiškesnį tuometinėje Maksimo Gorkio gatvėje (dabar Liepų, buvusio darželio patalpos dabar priklauso Prano Domšaičio galerijai).
Va, su skulptoriumi Garla, kai jis šiame name po kelių dešimtmečių turėjo dirbtuvę, siejo artima draugystė iki jo paskutinės kelionės. Jai, deja, medicininę pažymą išrašiau aš…” – prisiminimais dalijosi P. Velička.
Bet apie skulptoriaus Liongino Garlos tragišką likimą pakalbėsime tuomet, kai žvalgysimės po Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių, kai jis čia įsikūrė uždarius vaikų darželį.
Į tą darželį savo sūnų Vaceką vesdavo ir teismo raštininkė Irena Rasimavičienė: „Tas darželis buvo labai patogus – teismo pastatas juk buvo priešais darželį. Iš ryto – paskubom, paskubom sūnų į darželį. Po darbo, perbėgusi gatvę, sūnų už rankutės, ir einam kartu namo“, – prisiminė ji. Kitaip nei Pragiedrulis, jos sūnus jokių pretenzijų dėl to darželio nereiškė. Ir manų košės bei virinto pieno gausa nesiskundė. Darželį lankė iki pat palydų į mokyklą.
Atsiliepė dabar Čikagoje gyvenantis ir dirbantis klaipėdietis Evaldas: „Mano teta ir krikšto mama Margarita Bružienė buvo to darželio vedėja. Jo nelankiau, nes dar nebuvau gimęs, bet puikiai pamenu tame name buvusias dailininkų dirbtuves“, – sakė p. Evaldas.
Sužibo viltis pasikalbėti su vedėja, išsiteirauti apie darbo organizavimą, apie tiekėjus, aprūpindavusius darželį daržovėmis ir produktais, apie buhalterinius reikalus ir daug ką. Bet p. Evaldas pranešė, kad jo teta ir krikšto mama prieš metus jau iškeliavo TEN.
Į MOKYKLĖLĘ. Irenos Rasimavičienės sūnus Vacekas irgi darželio nepeikė. Iš jo ir buvo išlydėtas į mokyklą. Irenos RASIMAVIČIENĖS nuotr.
Darželio tvarka
Ji buvo panaši į kitų darželių darbo principus. Tik jau minėta I. Rasimavičienė pabrėžė: „Jokių eilių “įdarželinti” vaiką nebuvo. Kitaip nei dabartinė tvarka – tik gimus vaikui užsiregistruoti į lopšelius, darželius ir laukti eilėje.
Tuomet dar daugelis stengdavosi vaikus auginti namuose. Kviesdavosi giminaites, kartais už menką atlygį ar net ir už pavalgymą bei gyvenamą kampelį tuose namuose samdydavo nepilnametes aukles iš kaimų ir miestelių”, – paaiškino p. Irena.
Tai galiu tik patvirtinti – dar smetonišku papročiu mane augindama mama nedirbo. Kai ant Jono kalnelio mudvi spacieravome, ten pat žaidė ir Petro Cvirkos gatvės darželio vaikai. Bemat su jais įsijungiau į tuos žaidimus. Juos ganiusi auklėtoja mamą net įkalbinėjo mane vesti į darželį. „Vesti“, beje, per skambus žodis. Darželį lankę vaikai buvo iš aplinkinių namų ir niekam net galvon nešaudavo žliumbiančius ar gerai nusiteikusius į darželį vedžioti. Atstraksėdavome patys.
Kai I. Rasimavičienės pasiteiravau, koks buvo mokestis už darželį, ji neprisiminė. Gal ir visai dykai?
Darželinės išlaidos
Tačiau darželinukų tėvai už vaikų išlaikymą darželyje gal ir mokėjo kokią trirublinę per mėnesį, tačiau labiau išlaidaudavo įvairių švenčių progomis vaikams siūdami kostiumus.
Mergaitėms – balerinų sukneles iš marlės, nes jos, pigios, metrų metrais galėdavai pirkti vaistinėse. Tik jau žymiai vėliau radosi nailonai, kapronai – iš giminių siuntinių iš už Atlanto, o dar vėliau – ir sovietinės gamybos.
Su berniukų puošmenomis buvo kiek sudėtingiau. Kai Senio Šalčio (Kalėdų Senelio pokariu nebuvo) vizitui I. Rasimavičienės sūnui buvo skirtas kiškučio, gulinčio po egle, vaidmuo, reikėjo gerokai galvą pasukti, iš ko tą kostiumą sudurstyti.
„Parduotuvėse pasitaikydavo kailių atraižų. Gelbėdavo ir kailinės ausinės vyriškos kepurės, nukainotos medžiagos. Vacekui kostiumus kartais pati siūdindavau, kartais į Melnragę pas siuvėją dardėdavau. Turėjau didelį galvosūkį, iš ko tas kiškio ausis “pastatyti„. Ir sūnus, ir aš pati kostiumu buvome patenkinti. Bet, va, kiškutis, gulėdamas po egle, užmigo… Juokų tėvams ir vaikams. Tėvai įvairių vaidinimų, deklamavimų, dainavimų stengdavomės nepraleist ir pamatyti, ko jie darželyje išmoko“, – prisiminė I. Rasimavičienė.
Anonsas
Kitą savaitę S. Daukanto 9-ajame name dairysimės, kai čia jau buvo įsikūrę dailininkai. Čia būta ir dramų, ir linksmybių. Nujaučiu ir jums pašnabždu – bus įdomu…
