„Būtina perskaityti!”: liaukitės nuvertinti save dėl amžiaus. Gimdykite, mylėkite, vilkėkite trumpas sukneles, mokykitės kinų kalbos, tekėkite už 10 metų jaunesnio vyro arba išvis netekėkite.
„Man jau per vėlu.“ Kiek kartų aš girdėjau šiuos žodžius savo kabinete. Ir ne tik jame. Girdėjau iš moterų. Ir niekada iš vyrų. „Man jau per vėlu mokytis, kaipgi aš stosiu į studentų gretas, kai man jau 35?“, „Man jau per vėlu galvoti apie meilę, tuoj 50-asis jubiliejus“, „Aš susitikinėju su 6 metais jaunesniu už save vyru, bet jaučiuosi nejaukiai, ką žmonės pasakys, juk aš vyresnė už jį“, „Aš negaliu vilkėti trumpų sijonų, nedera pagal amžių.“
Amžius. Dėl jo visuomenė kažkodėl pasiskirstė į 3 stovyklas – „jau per vėlu“ arba „dar per anksti“, arba jis yra kruopščiai slepiamas. Kad niekas negalėtų nuspręsti, kas tau per anksti, o kas – per vėlai.
Kažkodėl mes visiškai neturime sąvokos „pačiu laiku“. Viskas, kas mums nutinka, yra „laiku“, nes nutinka būtent tada, kai esame tam pasirengę. Kažkas įsimyli sulaukęs penkiasdešimties, tiesiog todėl, kad anksčiau nebuvo tam pasirengęs, neturėjo tam laiko.
Kažkas negalėjo mokytis dvidešimties, nes pasirinko šeimą ir vaiką, bet sulaukus trisdešimt penkerių kaip tik atsirado laiko ir jėgų. O kažkas įsimyli jaunesnį už save žmogų, juk jausmai netikrina skaičių pase.
Kažkas nevilkėjo trumpų suknelių būdama aštuoniolikos, nes laikė savo figūrą tam netinkamą, o keturiasdešimties staiga pastebėjo ilgas kojas ir nori jas parodyti.
Bet čia pat moterį, kuri laiku gavo tai, ko norėjo, užpuola tas siaubingas šnabždesys – „per vėlu“, „ne pagal amžių“. Iš kur jis ateina? Pabandykime perversti populiariausių žurnalų puslapius: „50-metė Janet Jackson laukiasi. Ji priaugo 43 kg ir slepia savo figūrą po musulmoniškais apdarais.“
Koks siaubas, sena, stora ir nėščia. O ką daryti moteriai, kuri pastojo sulaukusi 40, 45 ar 48? Abortą? Tiesiog todėl, kad visuomenė laiko ją per seną gimdyti vaiką ir gąsdina įvairiomis baisiomis ligomis?
Kodėl niekas nesidžiaugia, nesako „šaunuolė, tu pagimdysi sveiką mažylį“? Juk šiuolaikinė medicina geba kontroliuoti ir reguliuoti nėštumo eigą.
Trijų vaikų mama negali turėti strijų ir celiulito? O Demi Moore jau būtų pats laikas ieškotis vietos kapinėse? Ar mūsų paplūdimiuose pilna tobulų Ponas Olimpija ir Ponia „Fitness bikini“ kūnų?
Pasakykite man, amžiaus normų ir laiko skalių žinovai, kada moteriai ne per vėlu lauktis vaiko ir vilkėti permatomą suknelę? Ne per vėlu mylėti, mokytis, siekti karjeros? Arba celiulitas – kada galima jį turėti? Argi amžius nusako jėgų ir galimybių turėjimą? Ir kodėl tada į vyro amžių žiūrima visai kitaip? Kodėl vyrui, kuris veda ir susilaukia vaiko būdamas 48-erių, visi sako: „Šaunuolis, tu dar pilnas jėgų“? Nors vidutinė vyrų gyvenimo trukmė trumpesnė nei moterų.
Gyvenimas ir taip per trumpas. Nepaisant to, kad viduramžiais retai kas sulaukdavo 30-ies, o dabar žmonės gyvena iki 70, 80, ir 100 metų. Per juos reikia kur kas daugiau spėti. O moteriai – dar daugiau negu tiesiog „daugiau“. Iš šiuolaikinės moters visuomenė tikisi, kad ji bus išsilavinusi, prisižiūrinti, padariusi sėkmingą karjerą, turės hobį, o dar geriau – du. Sportuos.
Išlaikyti tobulą namą, auginti du tris tobulus vaikus, nepamiršti vyro. Gaminti skaniausius ir sveikiausius patiekalus. Celiulito nėra. Nuovargio nėra. Dantys balti, oda spindi, plaukai blizga. Drabužiai tobulai dera. Aš nieko nepamiršau? Ak, ir viskas turi vykti tada, kada priklauso pagal amžių. Bet kada būtent? Niekas neatsakys.
Todėl, mielos moterys, parodykite vidurinį pirštą visiems, kurie šnibžda jums „per vėlu“.
Gimdykite, mylėkite, vilkėkite trumpas sukneles, mokykitės kinų kalbos, tekėkite už 10 metų jaunesnio vyro arba išvis netekėkite. Šokite su parašiutu, pinkite makrame arba tapkite JTO geros valios ambasadore. Tik jūs žinote savo norų ir jėgų galimybes. Būtent šie „noriu“ ir „galiu“ ir yra vieninteliai kriterijai, kuriais reikėtų remtis!
