Žmonės dažniausiai lankosi pas psichologus vienu tikslu – tuojau pat numalšinti skausmą. Kad greičiau nustotų jausti…
Greitas laikas. Greita jausmų kaita. Nėra vietos išgyventi skausmą.
Žmonės dažniausiai lankosi pas psichologus vienu tikslu – tuojau pat numalšinti skausmą. Kad greičiau nustotų jausti – ir vėl neria į gyvenimą, darbą, šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesirūpintų. Kad gyventų ir neskirtų dėmesio įkyrioms mintims. Kad gyventų ir nejaustų.
Nes skausmas – tai jausmai. Tai – rodiklis. Skauda ten, kur pažeista harmonija. Skauda ten, kur yra žaizda. Kur yra žaizda, negali neskaudėti. Jeigu organizmas gyvas, į traumą, ligą, sutrikusią veiklą jis reaguoja skausmu.
Yra išeitis: tapti kiborgu, tada neskaudės. Niekada. Bet tada ir saulėlydis nedžiugins, ir vynas nebus skanus, ir katė nebus miela. Juk visa tai taip pat apie jausmus.
Jums taip pat patiks – pas vyrus viskas paprasta, pas moteris – sudėtinga. Žinote, kodėl?
Žaizda neužgyja akimirksniu. Patepkime ją tepalu. Uždėkime raištį. Bet žaizda neužgis anksčiau, nei suveiks visi apsauginiai ir atstatomieji mechanizmai. Kraujo nepriversi krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savo greičiu ir laiku.
Taip pat veikia ir psichika. Jai reikia suteikti galimybę pereiti visus etapus. Nesulaikyti specialiai (nekrapštyti žaizdos), neskubinti (vienu metu tepti skirtingus tepalus). Reikia leisti sau ATSIRGTI.
Netektis skauda. Išsiskyrimas skauda. Žinutė su blogu turiniu skauda. Grubus žodis skauda. Nemeilė skauda. Ignoravimas skauda. Pavyduliavimas skauda.
Reikia ne bėgti, ne gelbėtis, bet pragyventi. Reikia sirgti. Kaip sergant gripu – gulėti lovoje ir gurkšnoti arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būklę. Pripažinti ir įvardyti tai, ką jauti. „Taip, aš pavyduliauju.“ „Taip, aš bijau ją prarasti. Velniškai bijau.“ Ir jausti. Verkti. Pykti. Kentėti peržiūrint nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Nebūtina išsiųsti, tiesiog rašyti. Skirti laiko išgyventi situacijos sukeltą skausmą. Pabūti jame. Nepersijungiant. Nenukreipiant dėmesio. Specialiai skirti laiko sąmoningam skausmo išgyvenimui.
Psichika pati įjungs apsauginius mechanizmus. Jeigu jai netrukdysite, įjungs. Kai išjausite – apims apatija, abejingumas. Tada ramiai suvoksite nutikusius dalykus. Vėliau – situacijos priėmimas ir noras judėti toliau. Tai, ką norėjote gauti tuojau pat, pačioje pradžioje.
Suprantu, receptas skamba keistai. Bet jūs patys žinote: bet kurio nuskausminamojo vaisto poveikis baigiasi, o žaizdą nustoja skaudėti tik kai ji užgyja.
