Penktadienį muziejui, kuris įsteigtas 1919 m. liepos 15 d., sueina 103 – eji. Jo pradžią sudarė Tadui Ivanauskui priklausiusi zoologinė kolekcija, atgabenta iš Lydos krašto, bajorų Ivanauskų Lebiodkos dvaro. Šiuo metu Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniuose yra daugiau nei 300 tūkst. eksponatų, o lankytojams pateikiama net apie 17 tūkst.
Minėdami muziejaus gimtadienį, kolegos atsako į vieną dažniausių lankytojų užduodamų klausimų – kaip jie gyvūnus, kuriuos eksponuoja muziejaus salėse.
Muziejaus eksponatai paruošiami iš gautų negyvų gyvūnų, dažniausiai žuvusių gamtoje ar nugaišusių nelaisvėje. Pagrindiniai jų tiekėjai: gamtosaugos ir gamtotyros įstaigos, zoologijos sodai, terariumai, gyvūnų globėjų organizacijos.
Muziejus glaudžiai bendradarbiauja su Lietuvos ir kitų šalių zoologijos sodais, kurie perduoda dėl natūralių priežasčių ar ligų nugaišusius gyvūnus. Taip į muziejaus rinkinius pateko ir šie įspūdingi žinduoliai: baltasis lokys, leopardas, puma, žirafa, mažasis begemotas, raganosis, kupranugaris ir zebrai. Iš Lietuvos zoologijos sodo gauta daūrinė gervė, keletas fazanų ir papūgų rūšių, baltosios pelėdos, baltaveidės medžąsės kiaušiniai ir daugelis kitų paukščių rinkinyje saugomų eksponatų. Iš viso šis zoologijos sodas muziejui perdavė per 200 žinduolių ir paukščių ir daugiau nei 60 roplių rūšių.
Pastaraisiais metais daug vertingos zoologinės medžiagos muziejus gauna iš gyvūnų globos organizacijų. Į šias draugijas iš įvairiausių Lietuvos vietų patenka daug sužeistų ar ligotų gyvūnų. Daug jų išgydoma ir paleidžiama atgal į laisvę, tačiau dalis nuo patirtų traumų ar ligų nugaišta. Muziejiniu požiūriu tai labai reikšminga zoologinė medžiaga. Ji turi labai išsamius duomenis – žinoma radimo vieta, data, radėjas, gyvūno žūties aplinkybės. Neretai pasitaiko mūsų ar kitose šalyse žieduotų paukščių.
Neatskiriama muziejaus ekspozicijų dalis – privačių kolekcionierių padovanoti asmeniniai rinkiniai. Jau trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje muziejus pradėjo gauti rinkinius iš užsienio universitetų, biologinių stočių ir pavienių gamtos mylėtojų. Ši praktika vykdoma ir dabar – muziejus dažnai sulaukia kreipimusi iš įstaigų ir privačių asmenų, kurie siekia padovanoti savo turimą zoologinę kolekciją.
Dalis Kauno Tado zoologijos muziejuje eksponuojamų gyvūnų buvo gauti iš Kauno Jėzuitų gimnazijos muziejaus. Šis muziejus 1955 m. buvo uždarytas ir eksponatai perduoti Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui. Šimpanzė, indiškasis zambaras, guanakas, dūminis leopardas, bengalinis tigras, ančiasnapis, kengūros, – tai tik maža dalis egzotiškų gyvūnų, kurie buvo Kauno Jėzuitų gimnazijos muziejaus rinkiniuose. Gaila, kad apie šių eksponatų istoriją yra mažai žinoma, nes beveik visi Kauno Jėzuitų gimnazijos muziejaus eksponatai buvo neetiketuoti.
Dar vienas eksponatų gavimo būdas – muziejaus darbuotojai renka bestuburius, žuvis ir amfibijas. Šią veiklą vykdyti yra būtina, nes surinkti kokybišką žuvusių gamtoje bestuburių, žuvų ir varliagyvių rinkinį yra beveik neįmanoma.
Svarbu paminėti, kad Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologiniam rinkiniui pradžią davusios „Paukščių kambariu“ vadinamos L. Ivanausko zoologinės kolekcijos dauguma eksponatų buvo surinkti medžiojant. Nuo muziejaus įkūrimo 1919 m. iki XX a. devinto dešimtmečio zoologinės kolekcijos pildymo metodai iš esmes nesikeitė. Muziejaus organizuotose ekspedicijose Lietuvoje ir už jos ribų zoologai gyvūnus kolekcija dažniausiai rinko juos medžiodami. Išsilaisvinus iš sovietų okupacijos pamažu ėmė keistis ir požiūris į zoologinės kolekcijos rinkimo būdus. Tai lėmė naujos įstatyminės bazės suformavimas ir naujų valstybinių ir nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų atsiradimas, jų veikla, naujas požiūris į gyvosios gamtos apsaugą, naujų technologijų įsisavinimas, patirtis, sukaupta analizuojant kitų šalių zoologijos muziejų darbą.
Daugiau nei per 100 metų sukaupta gausi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus eksponatų kolekcija yra skirta gamtamokslinam ir gamtosauginiam visuomenės ugdymui. Muziejui perduodami gyvūnai gyvena du gyvenimas – pirmiausia išgyvena visą jiems skirtą laiką natūralioje aplinkoje, ar nelaisvėje, o vėliau tampa muziejaus eksponatais, leidžiančiais lankytojams iš arti pamatyti įvairių rūšių gyvūnus, įgyti gamtamokslinių žinių ir sustiprinti susižavėjimą gamta bei jos kūriniais.
