Ši istorija prasidėjo tada, kai netikėtai pastojusi kaimynų katė pagimdė penkis kačiukus. Kaimynė puikiai pasidarbavo ir netrukus visi kačiukai rado šeimininkus. Vienais iš jų tapome mes. Taip mūsų namuose apsigyveno paprasčiausias beveislis katinas Vaska.
Tai pirmas mūsų augintinis ir negalėjau patikėti, koks didžiulis malonumas yra auginti kačiuką. Kiek mes prisijuokėme! Kiek mes prisižaidėme!
Vasilijus užaugo gražus katinas, tikras laisvės mylėtojas ir be galo švelnus namiškiams. Jį dievino visos kaimynų katės ir jų šeimininkės. Vasia visada žinodavo, kaip prie jų prieiti, kad gautų švelnumo porciją ar atleidimą už tai, kad greitai pasaulį išvys jo ir tų šeimininkių kačių meilės vaisiai. Be to, jis niekada nelikdavo be skanaus kąsnelio.
Keista, bet dėl visų jo išdaigų ir gebėjimo sužavėti amžinai buvome kaltinami mes su vyru, bet tokiais atvejais tik nutaisydavome nekaltas minas – vienok ir patys „kenčiame“ nuo Vasilijaus žavesio. Dažniausiai to užtekdavo. Besiskundžiantis iš karto pakeisdavo plokštelę ir pradėdavo girti mūsų katiną bei peikti savąjį.
Nenorėdami pakenkti Vasilijaus įvaizdžiui niekam nepasakojome, kad visi mūsų sofos kampai yra nudraskyti (nors turime net dvi draskykles), o ji pati – apmyžta (protestas prieš neišleidimą į lauką pasiaiškinti santykių su kažkokiu atklydusiu katinu 3 valandą nakties).
Kai Vaskai sukako 2 metai, nutiko šis tas, kas pakeitė mūsų gyvenimą, o katinui buvo suteiktas naujas vardas – Tėvas Teresė.
Mes su vyru ir sūnumi išvažiavome žvejoti. Vasilijų kaip visada pasiėmėme kartu. Įprasta katino programa poilsiaujant prie ežero atrodo taip: palakstyti, pavalgyti ir pamiegoti pievutėje.
Bet šį kartą „palakstyti“ pasibaigė kažkur iš krūmų sklindančiu laukiniu klyksmu. Tokių garsų mūsų katinas niekada anksčiau neskleidė, tad susidomėjęs vyras nuėjo patikrinti, kas ten vyskta.
O ten gulėjo užrištas maišas su 6 cypiančiais kačiukais, kuriems iš pirmo žvilgsnio buvo maždaug 1 mėnuo! Kažkokie niekšai išvežė (ar išnešė) mažylius kuo toliau ir tiesiog numetė juos į vandenį. Tačiau maišas ne nuskendo, bet prisišvartavo prie kranto. Kačiukai buvo šlapi, vienas atrodė negyvas, bet po kuriuo laiko pradėjo kvėpuoti ir kosėti.
Žinoma, žvejyba iš karto pasibaigė. Suskubom į miesto veterinarijos kliniką, kur sumokėjome už apžiūrą (ačiū Dievui, gydymo neprireikė) ir globą. Vasilijus buvo apdovanotas skanėstu už 6 gyvybių išgelbėjimą.
Kitą savaitę visai kačiukų kompanijai pradėjome ieškoti šeimininkų. Kaip gerai, kad dabar yra internetas, o jame – skelbimų svetainės. Gerieji žmonės atsirado gana gretai. Kažkas atvažiavo kačiuko net iš gretimo miestelio. O viena šeima priglaudė iš karto du, „kad neliūdėtų“.
Vos tik suradome namus vieniems pamestinukams, mūsų katinas vieną po kito atnešė į kiemą tris dar neprasimerkusius šuniukus! Kai jis kažkur išėjo ketvirtą kartą, vyras nusekė iš paskos. Taip krūmuose prie kelio jie rado dar vieną šuniuką, o kiek toliau – jų partrenktą mamą. Jos būklė buvo labai sunki, ji neturėjo jėgų nušliaužti iki savo badaujančių mažylių.
Kalytę ir šuniukus taip pat nuvežėme į veterinarijos kliniką. Atsirado geras pasiturintis kaimynas, kuris iškart sumokėjo už visą gydymą ir dar daugiau. Vėliau šeimą perėmė vietinė prieglauda.
Maždaug po mėnesio katinas atnešė namo viščiuką sulaužyta koja. Kur jis jį rado, taip ir liko paslaptis, buvome tikri, kad mūsų rajono kiemuose vištų nėra. Užtat dabar mūsų kieme laksto viena šlubuojanti, vardu Kuzė.
Kodėl Kuzė? Nežinau, taip pavadino sūnus, ir vardas prigijo.
Žodžiu, mūsų Vasilijus nusprendė tapti herojumi-gelbėtoju, tiksliau – nelaimėje atsidūrusių gyvūnų gelbėtoju. Jis tempia į namus benamius kačiukus ir šuniukus, kuriuos vėliau gydome ir ieškome jiems namų. Arba tuo užsiima prieglaudų savanoriai. Beje, Vasilijaus gimtadienio proga jie pagamino tortą iš kačių skanėstų.
Vaskos žygdarbių sąraše jau yra voverių, ežiukų ir vienas sužeistas geltonasis žaltis – šį jis rado miškelyje prie šaltinio. Kai gyvačiukė buvo išgydyta, nunešėme ją atgal.
O visai neseniai mūsų Tėvas Teresė tapo dar žinomesnis. Gretimoje gatvėje dingo haskių veislės šuniukas: pabėgo iš kiemo, kai šeimininkas ryte išvažinėjo iš kiemo ir nepastebėjo, kad pastarasis paspruko pro pravertus vartus.
Apie dingimą šeimininkas sužinojo tik grįžęs vakare namo iš darbo. Vyras visą naktį ieškojo šuns. Kitą dieną prie jo prisijungė savanoriai, bet haskis dingo kaip į vandenį.
Tos dienos vakare Vasilijus grįžo namo be galo susirūpinęs. Jis be perstojo miaukė ir kažkur kvietė. Pagaliau vyras neiškentė, paėmė žibintą ir nusekė paskui jį. Katinas atvedė jį prie atviro kanalizacijos šulinio, kuriame vandenyje tupėjo nusilpęs pasimetęs šunelis.
Traukėme jį jau vidurnaktį. Susirinko pusė gatvės žmonių. Kaimynai gyrė Vasilijų, sakė, kad katinas suartino visus kaimynus. Haskio šeimininkas siūlė mums pinigų, bet paprašėme pervesti juos į veterinarijos klinikos sąskaitą, kur jau tapome nuolatiniais klientais.
O mūsų Tėvas Teresė pirmą kartą miegojo iki vidurdienio ir netgi praleido 5 valandą ryto, kai pagal tvarkaraštį jam priklauso užkąsti ir šiek tiek apversti namus. Pavargo mūsų herojus.
