„Jūroje išbuvau šešis mėnesius. Gal sunkiausia buvo tai, kad nuolatos dirbi, negrįžti namo, negali atsipalaiduoti. Bet miego užtekdavo, pailsėti irgi galėdavai. Na, iš pradžių viskas buvo sunku, nes nieko nežinojau. Turėjau teorinių žinių apie laivavedybą, bet praktinių, kaip viskas vyksta – ne. Nežinojau, kokius lynus švartuotės metu reikia paduoti pirmus. Taip, lynai sunkoki, bet per praktiką sustiprėjau ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo trečiakursė laivavedė Rugilė Braslauskaitė.
Tęsiame gruodžio 2 d. numeryje pradėtą pasakojimą „Būsimi Lietuvos jūrininkai praktikuojasi ir dujovežiuose“. Kalbamės su dar dviem būsimaisiais jūrininkais, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentais.
Specialybę pasirinko ne dėl jūros Vienu metu laivuose buvo nelikę elektromechanikų kaip ne itin reikalingų specialistų. Žinia, išnyko ir laivo radisto specialybė. O elektromechanikų pasigesta ir jie sugrąžinti į laivus. Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje jie vėl pradėti rengti 2016 metais.
Klaipėdietis H. Joneckis norėjo studijuoti savo mieste. „Stojau į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą ne todėl, kad galėčiau eiti į jūrą, bet tiesiog domino ta sritis, kuri yra paklausi tiek krante, tiek jūroje“, – „Vakarų ekspresui“ sakė vaikinas.
Klausiamas, kuo jį taip sužavėjo elektra, Henrikas prisipažino, kad dar gimnazijoje per fizikos pamokas elektros sritis jam sekėsi geriausiai, tad pradėjo ja domėtis labiau.
Leisdavo pakeisti paprastą lempą Šiemet po trečio kurso atlikta Henriko praktika nebuvo pirmoji. Pirmąją po pirmo kurso atliko tanklaivyje-dujų saugykloje „Independence“.
„Laivas didelis, tvarkingas, daug įdomių įrenginių, sistemų. Kadangi buvau tik po pirmo kurso, daug ko neatsimenu, kad galėčiau lyginti su dabartine praktika. Įgula ten buvo kroatų, lietuvių nebuvo“, – sakė vaikinas.
Paklaustas, ar ką nors leido jam kaip praktikantui daryti tame laive, atsakė, kad turėjo būti stebėtoju, bet padėdavo laivo elektrikui. Dirbdavo elementarius darbus, pavyzdžiui, pakeisdavo paprastą lempą. „Rimtų darbų daryti neleisdavo ir pats nelabai norėjau lįsti. Nei patirties turėjau, nei ką, laivas su pavojingu kroviniu, iš karto po pirmo kurso atsakomybės nesinori prisiimti.“
Turi degti visos lempos Ir po antrosios trečio kurso praktikos H. Joneckis dar nesurinko viso plaukiojimo cenzo. Reikia šešių mėnesių, o jis turi keturis. Parengs baigiamąjį studijų darbą, išlaikys egzaminus ir dar atliks praktiką du mėnesius, kad gautų darbo diplomą.
Šiemet H. Joneckio praktika AB „DFDS Seaways“ laive „Athena Seaways“ truko nuo kovo pradžios iki liepos vidurio. „Nors keltų mašinų skyriaus nepalyginsi su “Independence„, ten visai kitokie įrangos parametrai, bet vis tiek buvo įdomu. Kelte yra pats tas kiekis įrangos, kad galėtum su ja susipažinti. O “Independence” tiek visokių įrangos sistemų, kad ir per šešis mėnesius vargu ar spėtum viską gerai apžiūrėti, nuodugniai išanalizuoti.
Yra reikalų ir keleiviniame kelte. Jau vien apšvietimui, tiek avariniam, tiek paprastam keleivių zonoje, prižiūrėti irgi reikia laiko. O lempos turi visos degti. Kasdien porą valandų turi skirti apšvietimui, kol apeini visą laivą ir apsižiūri. Galima daiktas, lempos kelte dažniau perdega dėl laive esančios vibracijos, jos „atsipurto“ vibruodamos”, – pasakojo vaikinas, laive buvęs elektriku kadetu.
Jis vykdydavo tuos darbus, kuriuos jam skirdavo tai vienas, tai kitas vyr. mechanikas.
„Vienas mane priskirdavo elektrikui, tai ką jis pasakydavo, tą ir darydavau. Kitas sakydavo, kad jeigu elektrikas neturės darbų, turiu padėti mechanikams. Apšvietimą mašinų skyriuje visiškai prižiūrėdavau aš, kartais ir tose vietose, kur būdavo keleivių.
Ne, nevaikė manęs laive kavos nešioti. Mano pareiga: pasakoma, kad kažkur kažkas perdegė, nueinu, pakeičiu, sutvarkau. Pats norėjau išmokti, tai prašydavausi darbų. Jeigu siurblius valydavo, eidavau žiūrėti. Nors tai ir ne mano specialybė, bet reikia žinių dėl bendro išprusimo”, – pasakojo Henrikas.
Dar nežino, apie ką svajoti Su abiem kelto įgulomis sutarė gerai, turėjo ir su kuo pašnekėti, nes mašinų skyriuje buvo ir jaunesnių žmonių, ir daugiau studentų, vienu metu buvo net keturi praktikantai, tad gyvenimas laive liūdnas nebuvo.
Paklaustas, ar eidamas į praktiką turėjo kokių nors baimių, Henrikas atsakė: „Matyt, tokios baimės, kad nieko neatsitiktų ir reisas būtų saugus, visada šiek tiek yra. Bet kažkaip apie tai negalvoji. Didelių audrų Baltijos jūroje nelabai yra. Pirmą dieną, kai įlipau į laivą, kai naktį plaukėme, siūbavo, nes buvo gana stiprus vėjas. Mane šiek tiek užsiūbavo, bet iškentėjau, paskui pripratau.“
Baigęs mokslus H. Joneckis bandys darbintis į AB „DFDS Seaways“ ir ketina plaukioti su kokiu nors ro-ro keltu. „Daugelis jūrininkų svajoja dirbti naftos platformose. Tie, su kuriais man teko kalbėti, sako, kad jose gerai. Gal ir man norėsis, bet dar nesu apsisprendęs, apie ką svajoti“, – sakė Henrikas.
DENIO KADETĖ Rugilė Braslauskaitė.
Sužavėjo kapitonai „Mano apsisprendimą renkantis profesiją vis dėlto, ko gero, lėmė meilė jūrai. Gimiau ir užaugau Klaipėdoje ir gyvenu netoli jūros. Ji mane visada traukė. Be to, norėjau įdomesnio darbo, pamatyti pasaulį“, – prisiminė R. Braslauskaitė.
Dar prieš pradėdama mokytis Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje ji lankėsi ekskursijose, jai patiko ir dėstytojų, ir administracijos kolektyvas, tad baimės pradėti čia mokytis tarp vaikinų nebuvo. Ir dabar jos santykiai su grupės bendramoksliais puikūs. Ir atlikdama praktiką laive nejautė jokios diskriminacijos ar įžeidinėjimų.
Baigusi du kursus šiemet ji atliko pirmą savo praktiką. „Jos labai laukiau, nes turėjau tik teorinių žinių ir dėstytojai buvo pripasakoję visokių istorijų. Buvo labai įdomu teorines žinias pritaikyti praktikoje“, – sakė mergina.
Praktiką šiemet nuo kovo iki rugsėjo ji atliko tame pačiame laive kaip ir Henrikas, t. y „Athena Seaways“.
LAIVAS. AB „DFDS Seaways“ keltas „Athena Seaways“, kuriame praktiką atliko trečiakursė laivavedė Rugilė Braslauskaitė ir ketvirtakursis Henrikas Joneckis.
„Laive buvau denio kadetu. Pirmiausia susipažinau su jūreivio darbu, laivo švartuote ir kt. Rytais ar vakarais, priklausomai nuo to, kokia linija kursavo laivas, būdavau tiltelyje kartu su trečiuoju kapitono padėjėju, kapitonu, man leido ir pavairuoti laivą, atlikau navigacinį budėjimą kartu su kapitono padėjėjais. Įgijau įvairiapusės patirties, – pasakojo studentė.
– Ypač pirmą mėnesį klaidų pasitaikydavo, kol nepažįsti laivo, nežinai, kur kas yra. Pasiklysti neteko, bet kai pirmą kartą jūreivis parodė visą laivą, nieko neįsiminiau.
Visi man padėjo: ir jūreiviai, ir bocmanas. Jūreiviai dirba labai nuoširdžiai, jie atsakingai vertina kiekvieną dalyką.
Didžiausias pavyzdys man buvo kapitonai, turintys didžiausią atsakomybę. Jie mane sužavėjo, ypač tuo, kaip sugeba laive susitvarkyti, kur visko būna: ir įtampos, ir neeilinių situacijų. Ir visa tai jie daro šaltu protu, be streso, be nervų”, – pasakojo Rugilė.
Ji sako iš pradžių norinti susipažinti su Baltijos jūra, o baigusi mokslus išbandyti įvairių tipų laivus, pakeliauti po pasaulį. Šiuo metu ji yra išbandžiusi tik dviejų tipų laivus: keltą ir karinį laivą. Kadangi R. Braslauskaitė lanko ir Karinių jūrų pajėgų vadų mokymo kursus, tad šiemet šiek tiek daugiau nei mėnesį atliko praktiką ir patruliniame laive „Sielis“. Jame irgi turėjo ir denio praktikos kartu su jūreiviais dalyvaudama švartuotėse, ir eidavo ant tiltelio, jai leisdavo ir pabudėti, ir pavairuoti laivą. Rugilė ir karo laive išbandė visas pozicijas, kurias galima užimti.
Paklausta, ar realus darbas laive labai skyrėsi nuo jos vizijos, atsakė: „Netgi buvo geriau negu tikėjausi. Įgulos tikrai draugiškos. Buvo neramu, kaip jūrininkai mane vertins. Bet visi buvo labai draugiški ir iš karto priėmė į kolektyvą – tiek denio jūreiviai ir bocmanas, tiek šturmanai. Ir kapitonai visi draugiški buvo, daug žinių suteikė. Buvo smagu, kad su manimi patirtimi pasidalijo visa įgula.“
PAVILIOJO. Klaipėdietė Rugilė Braslauskaitė nuo vaikystės pamilusi jūrą pasirinko laivavedės specialybę.
Sunkiausia pradžia ir pabaiga Pasak trečiakursio laivavedžio Neilo Strauko, sunkiausi būna paskutiniai mėnesiai. Po keturių savaičių laive keisdavosi įgula, o jis išbuvo visus penkis mėnesius. „Kai vėl pasikeitė įgula, žinojau, kad kažkada ateis diena, kai “nusirašysiu nuo laivo„. Tada buvo sunku išlaukti, kažkaip duoda per smegenis“, – sakė jis.
„Man sunkiausia buvo tiek laiko nematyti savo šeimos, antrosios pusės, draugų, savo gimtojo krašto. Bendrauti su jais tik nuotoliniu būdu sunku. Kartais ir moraliai esi šiek tiek pavargęs, neturi nuotaikos ir nėra su kuo pasikalbėti. Ir niekur negali išeiti. Būni uždarytas penkis mėnesius su tais pačiais žmonėmis. Kasdien matai jų veidus“, – kalbėjo ketvirtakursė laivavedė Valerija Vatagina.
„Žinoma, būna gana sunki pati pradžia, kol įsivažiuoji. Tavęs nepažįsta, rimtų darbų neduoda iš karto. Iš pradžių plauni, turi parodyti, ką moki. Privalai rodyti iniciatyvą.
Sunkiausia būdavo, kai grįždavome į Klaipėdą iš Švedijos. Norisi namo. Stengdavausi net neiti į lauką ant denio pasižiūrėti, kas vyksta. Švedijoje visur vaikščiojai, viskas gerai, o Klaipėdoje norėdavosi namo. Jau mėnesį atbuvai, kai pagalvoji, kad dar trys liko… Studentai, kai ateina į laivą, tai ir išbūna tuos mėnesius, kai kurie net šešis sėdi, niekas jų nekeičia.
Paskutinėmis dienom tikrai sunku, kai žinai, kad už savaitės keliausi namo. Jau ir nuovargį pradedi jausti, nepailsi, ir laikas labai lėtai pradeda eiti. O per praktikos vidurį, kokį antrą mėnesį, kai įsivažiuoji, tai kartais net nebežinai, kuri savaitės diena, laikas greitai bėga. O pradžia ir pabaiga būna sunkiausios, ilgiausiai trunka”, – pasakojo Henrikas.
TILTELIS. Kas jau kas, o laivo tiltelis studentams vos ne šventa vieta.
Redakcijos archyvo, studentų asmeninių archyvų nuotr.
