Prasideda turistinis sezonas ir miestą lanko vis daugiau svečių. Gražiai sutvarkyta apžvalgos aikštelė. Leidžiantis nuo kalno praeini pro pirmuosius pokario statybos namus, kurių spalva nedžiugina akių, nekelia nuotaikos. Ko gero, daugiau tiktų pramoniniams pastatams. Ką jau padarysi – yra kaip yra.
Beveidis ofisas
Pakalnėje Turizmo informacijos centras, kažkada buvęs mediniame namelyje, persikėlė į požemį. Užsukęs net išsižiojau iš nuostabos. Salė su stalu viduryje, šone ištisinė stiklinė siena, už kurios triūsia merginos. Nesuprantu, kur atsidūriau – ar tai bankas, ar savivaldybė, ar ligoninės registratūra… Nieko, kas primintų Anykščius – visiškai beveidis eilinis ofisas. Tiesa, ant lentynėlių prie stiklinės sienos išdėlioto kažkokie daiktai. Bet dėka pro sieną sklindančios šviesos, matomi tik jų siluetai. Darbuotojos labai maloniai pakviečia prie stalo, išklauso, nuoširdžiai pataria ir suteikia visą reikiamą informaciją. Neabejoju, ne tik mane, bet kiekvieną lankytoją gerai nuteikia toks dėmesys, tik vis tiek jaučiausi nejaukiai bendraudamas prie stalo viduryje tuščios salės. Kažkaip neužteko fantazijos pasijusti Rusijos prezidentu, bendraujančiu su svečiais prie ilgo ilgo tuščio stalo. Apmaudu ir kyla mintis, kad interjerą projektavo žmogus, labai nemėgstantis Anykščių. Na, jokios užuominos apie Anykščius, jokio jaukumo, jokios pagarbos miestui, jo istorijai. Norisi greičiau pabėgti į gryną orą. Nemanau, kad ir merginoms malonu čia dirbti visą dieną.
Daili išorė ir toks nykus vidus
Pasukus į renovuotą senąją Tilto gatvę norom nenorom prisimeni devyniasdešimtuosius, kuomet miestų gatvėse svarbiausias architektūrinis akcentas buvo kioskeliai. Tik kažkaip nepamenu, kad jie būtu buvę juodi. Su viltimi įžengiau į senuosius Anykščius, pasinaudodamas tuo, kad tądien buvo „atvirų durų diena“ ir kiekvienas norintis galėjo aplankyti bei apžiūrėti naujam gyvenimui prikeltus senuosius pastatus. Tikrai, labai gražiai restauruoti namai, malonu pasidairyti, pasijusti puošnaus tarpukario miesto gabalėlyje.
Užeinu į didelį ir akį traukiantį geltoną namą. Ir ką?.. Šviesūs dailūs kambariai, elementarus „ofisynas“, neturintis nieko bendro nei su Anykščiais, nei su pastato išore. Lygiai tas pats puošniame žaliame name. Ir aišku, stiklinės sienos būtinos, bent vienoje ar dvejose vietose – kaip gi be jų. Bene jaukiausia tai virtuvės patalpos, kuriose puikuojasi koklinis stačiamalkis ir visai nesvarbu, kad tai tik dekoracija. Apsilankęs jaučiausi apgautas – tokia daili išorė ir toks nykus vidus. Nežinau kaip kam, bet man tai palieka slogų įspūdį.
Įdomiai atrodo aikštėje tarp pastatų „kurmiarausiai“, pagyvinantys plytelių grindinį. Tiesa, ir čia keistenybės. Viršuje, tarp namų, grindinys betoninis. Prie upės, kur pavasariais užsemia vanduo , – medinis. Na ir jau bene „tradicine“ tapusi anykštėniška detalė – surūdijusi geležis…
Apšvietimo kontrastas
Nesąžininga būtų sakyti, kad viskas taip nyku. Užėjus į svirną, maloniai nuteikia medžio apdaila. O stiklinis pastatas, skirtas kavinei, tikrai labai dailus ir šiltas. Po tų „ofisynų“ pasijauti čia laukiamas, norisi prisėsti, pasigrožėti upe. Nustebino ir išsaugotas originalus, iš akmenų suręstas rūsys.
Atvažiuojant į Anykščius naktį įspūdis taip pat apgaulingas. Švytintys „švendrai“ žada kažką šviesaus, sužadina viltį pamatyti kažką originalaus. Deja, pervažiavus tiltą patenki tarsi į galaktikos juodąją skylę. Nemalonus apšvietimo kontrastas įvažiuojant ir įvažiavus į miestą.
Ne ką geriau ir dieną. Beeinant per tiltą į akis krinta ant kalno pastatytas didelis juodas „grabas“. Tik vainikų ir gėlių trūksta. Gerai, kad nors bibliotekos nenudažė juodai. Pasikėlus į kalnelį, pro susimąsčiusį Antaną Vienuolį, matosi Kultūros centras. Kol buvo Kultūros namai, jie turėjo savo veidą, kurį paskubėta sunaikinti ir padaryti „kaip visur“ – stiklinį. Prie Kultūros centro pastatytas reklaminis ekranas už 40 000 eurų. Ar jis pelningas? Rėksmingas, atitraukia dėmesį nuo miesto. Nesvarbu, kad atrodo primityviai, bet užtat „kaip visur“, turime tokį daiktą.
Primityvi stiklinimo banga pasaulyje atslūgo
Susidaro vaizdas, kad Anykščiai serga „stiklomanija“. Savivaldybėje išnyko viena stiklo siena, atsirado kita, prie vieno langelio. Net Regioninio parko pastate „išdygo“ stiklinės sienos. Aš ne prieš stiklą, stiklas nėra blogai. Pavyzdžiui architekto Gedimino Baravyko Koplyčios pastatas. Ir šiuolaikiškas, ir stiklo pakanka, ir išsaugota senoji koplyčia. Kartu naujoviška ir matosi pagarba praeičiai. Tačiau kuriam tikslui būtina visur sustatyti stiklines sienas (gal net neperšaunamo stiklo)? Ar tai valdininkų noras būti kuo toliau ir saugiau nuo lankytojų? Ar tai provincialo supratimas, kad, neduok Dieve, būsime ne kaip visi, nes šiandien madoje stikliniai ofisai ir stikliniai pastatai? Beje, primityvi stiklinimo banga pasaulyje atslūgo, o jos raibuliai tik dabar pasiekia provinciją. Nejau per 30 laisvės metų nesuvokta, kad mes pasauliui įdomūs savo išskirtinumu. savita kultūra, architektūra, papročiais. Pasidairęs supranti, kad Anykščiai tikrai „lėtas miestas“, o gal greičiau miegantis ir sapnuojantis tapti kurortu.
Algimantas Gudelis
Šaltinis: Nyksciai

