Įvadinės mintys apie aplinkos estetinius bruožus Žmogų nuo istorinių laikų supo gamta ir gamtinės aplinkos bruožai, kurie teikė malonumą, įsitvirtinę kaip pirmieji estetiniai vaizdai. Žmogus iš jos mokėsi ir suprato, kad gamtoje egzistuoja dėsniai, kurie nepriklauso nuo žmogaus. Atsirado tikėjimas Dievu (iš Landšafto architektūros konspektų, dėst. Prof. P. Kavaliauskas). Ir Profesoriaus mintis – žmogus aktyviai kuria grožį, kuria t.p. disharmoniją. Kultūrinį kraštovaizdį kuria stichija, gaivališkos jėgos ir sąmoninga žmogaus veikla. Kraštovaizdžio estetiniame suvokime vyrauja keturi suvokimo lygiai: fiziologinis, psichofiziologinis, psichologinis ir intelektualinis. Na, jei detalizuojant, tai estetinę vertę turi optimalus įvairumas, kai mūsų psichofiziologinė sistema dirba normaliai, o neigiamą būseną gaunam, kai yra perkrovimas arba kraštovaizdžio monotoniškumas. (iš Prof. P. Kavaliausko paskaitų). Kaip minėjo kraštovaizdžio tyrėja dr. G. Godienė, viename seminarų ji sužinojo apie tokius vaizdingumo kriterijus: 1) netikėtumas, neįprastumas (pvz., kalnai ar Lietuvos Nerija, upių didelės atodangos); 2) harmonija, darna, kai jaučiama ritmika, optimalus skirtingų gamtos elementų išsidėstymas; 3) įprastas, mielas nuo jaunystės pažįstamas peizažas….Tik žmonės dažnai sako, kad mėgstami vaizdai yra skonio reikalas, bet vėlgi tegul pasigilina apie pirmuosius išvydus kraštą pojūčius: nustembi, susižavi, jauti mielumą ar jaukumą, sava ar ne. Na, praktinis patogumas (ką ir kaip valgyti – ant šlaito, apačioje jo…, kur prigulti, prisėsti…nusivesti draugus atraktintis…) tai visgi jau nebe estetikos kategorija, nors posakis „noriu skaniai pavalgyti“ gali nuskambėti: „noriu gražiai pavalgyti“. Jei anekdotiškai perfrazavus šį poreikį ilsintis gamtoje – tą padeda įgyvendinti servetėlės, gražūs indai. Jei turistiškai – jaukus laužas, suoliukas ar lygesnė pieva, o šiais „pavojingos gamtos“ laikais – tai kraštas be erkių (irgi yra komfortas, kad be „sprogmenų“). Ir efektyviausias būdas išlaikyti tai, ką sukūrė gamta ir žmogus, tai išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tinkamai jas naudoti ir puoselėti. Tuo tikslu visose pasaulio valstybėse kuriamos saugomos teritorijos, kurios yra sausumos ir vandens plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys pripažintą mokslinę, kultūrinę ir kitokią vertę ir kuriems nustatytas specialus apsaugos ir naudojimo rėžimas (Saugomos teritorijos, 2006). Kai kurios Anykščių krašto vietovės ir kokią žinią jos neša: 1. Nevėžos ežeras Na, o jei paekskursavus po Anykščių krašto (Profesoriui Č Kudabai norėjosi vadinti abipus Šventosios upės (1, 2 pav.)kraštą tiesiog Anykštija) Gojaus geomorfologinį draustinį ir netoliese Vaišviliškių apylinkes, pamąstyti, kaip matome šiuos žemėvaizdžius ir kaip suprantame, kodėl vienas yra draustinis (geomorfologinis – tai išraiškingų reljefo formų), o kitas – tai krūmais apaugęs ir kai kur apipelkėjęs molingos durpingos žemės plotas. Jei botanikai išskiria vertingus augalus, kurie įtraukti į Raudonąją knygą, tai supranti, kad suskaičiuota, kiek yra tų augalų metriniame plote, kokiom retom savybėmis pasižymi. Dabar ir draustinyje molingi laukai, ir čia. Vaišviliškės (8, 9 pav.) yra į pietryčius nuo Gojaus geomorfologinio draustinio ir čia žemėlapyje matomi tik krūmų bei nenaudojamų žemių plotai. Pietuose plyti Nevėžos ežeras. O koks tas Nevėžos ežeras (išteka Nevėža, įteka Lukna), kokį palieka įspūdį? Pagal Č. Kudabos „Kalvotoji Aukštaitija“ (1988)…“Nuo Skiemonių kryžkelės į šiaurryčius – geras lygus senovinis vieškeliukas į Anykščius. Kas sykį juo važiavo, jau nepamirš patirto įspūdžio. Vingiuoja, kariasi į šlaitus, staigiai nupuola į papelkius, vėl šauna į viršūnes, kur regėti kitos kalvos, Nevėžos (4,5 pav.) ežeras kelio kairėje.“ Šioje knygoje Nevėžos ežerui posmų daugiau lyg ir nėra, bet, kai apsistoji prie pakrantės, tai jie atsiranda… Ežeras….vandens raibuliavimas, galima grožėtis ramybe, tik apaugęs nendrynais, užsisklendęs…grožiesi ar įsižiūri, ar jau labai vaizdingas? Kažko tokio po laiko ir nepameni, nes išsidėstęs lygiame paviršiuje, nėra nei smėlėtų iškyšulių, blyksinčių baltu smėliu, nei atviresnė kitame krante erdvė, kur gali prasibrauti kokia kalva. Tada apsisprendi, kad čia tik ramybė, dar galima žvejoti. Iš knygos „Bičiulystė su gamta, 2007) pateikta daug minčių apie Gamtą. Viena jų: „…žemė yra vertinga. Kai jos nebeliks, prasidės kraupūs dalykai. Žemėje po kelių šimtmečių gali nelikti gyvybės. Viskas gali pasibaigti atomų ir molekulių chaosu….o ramybė randama ir budistiniame tikėjime, kurios esminė dalis; atsisakyti žiaurumo. Žmogiškoje visuomenėje konfliktai yra neišvengiami, tačiau juos privalu išspręsti ne žiauriomis priemonėmis…“ Ir čia būnant vėlgi paprasta suprasti, kad konfliktai gęsta ramybės prieglobstyje; prie ežerų…Tad tikrai gerai pabūti prie ežero, kad jei kuris ir neįtrauktas į saugomų teritorijų tinklą. Galima pajuokauti, kad nesaugu??? Infrastruktūros nėra, vietoj suoliuko kelmai, bet tada ir šiukšlių beveik nėra. Toks pliusas, kad civilizacija su savo šiukšlėmis čia užmigo…nepasiekė. Taigi, turim odę ramybei: muzikui galvoje gali skambėti „ežero valsas“…Bet pagal kraštovaizdžio vizualinį poveikį (per jį gauname septyniasdešimt procentų informacijos), tai išraiškingiausia, jei yra, tai formos (kalvos, bangos, gūbriai, kaubriai) ir dar susiskaidymas į dalis, kurį dažnai nulemia augalija. Gulsčios aptakios formos daro raminamą poveikį, vertikalios, aštrios – dinamikos pojūtį (iš t.p. dėstytojo skaitomų paskaitų…) 1 pav. Ar Šventosios upė vien ramina? (nuotr. V. Januškos) PENTACON DIGITAL CAMERA 2 pav. Upės Šventosios raibuliavimai…deja, per didelis apaugimas 2021 m .(nuotr. R. Morkūnaitės) Nevėžos ežeras nepaskelbtas draustiniu, tik Č Kudabos minėtoje knygoje pažymėta, jog „Pakeliui ties Katlėriais yra kiek smėlingesnių kalvų su šilukais, Katlėrių bei Vaišviliškių senkapiai“. (3 pav.) 3 pav. Šis senkapis nufotografuotas dar 2007 m . (nuotr. Januškos). Ir kelią nuo Skiemonių kryžkelės į šiaurryčius verta būtų paskelbti saugomu mūsų aukštaitiško kraštovaizdžio paminklu, taip užsiminė Profesorius. Apie ežero skleidžiamą ramybę paminėjome, o ką apie Vaišviliškių žemėvaizdžio „aurą“ ir kuo ji skiriasi nuo Gojaus geomorfologinio draustinio „auros“? 4 pav. Ramus priėjimas prie Nevėžos ežero. 2020 m. (nuotr. V. Januškos) 5 pav. Nevėžos ežero ramybė 2020 metais. (nuotr. V. Januškos) 2. Gojaus išraiškingų reljefo formų draustinis Knygoje apie saugomas teritorijas (Saugomos teritorijos, 2006) apie šį draustinį rašo, kad saugo įspūdingų moreninių kalvų lanką. Yra daug riedulių. Dar kartą primename kaip puikiai atsiliepė apie Anykščių kraštą Profesorius Č. Kudaba knygoje „Anykščiai. Istorijoje, literatūroje, atsiminimuose (sudarė V. Račkaitis, A. Verbickas, 1992): Kai pasieki Šventąją, pamiršti kasdienės buities nuovargį, pasidarai tarsi geresnis ir matai pasaulį kiek šventiškiau. Keliavimas literatūriniais pašvenčiais primena vaikystės takelį į mokyklą su išmoktos pamokos laimingu nerimu ir naujos paslapties jausmu…“ po puslapio „.. Ir tupi greta viena kitos Storių kalvos (6 pav.) pakiliame aukštumų išsigaubime, su plačia atviruma į pietus. Patrauklios šios kalvos iš tolo, pajunti jų išskirtiną didumą kopdamas šlaitais…“. Paminima, kad A. Vienuolis, lipdamas į jų viršūnes, skaičiavęs nuo aukštai matomas bažnyčias. Šioje knygoje šio krašto apylinkės (žemėvaizdžiai, anot geografų) prilyginamos sostinei: dvi vingiuotos upės, kalvų ir miškų sankaupos. 6 pav. Toliuose atsiveria Storių kalvos net nuo buvusio Juodėnų kaimo 2021 m (nuotr. V. Januškos). Pagal Prof. A. Basalyką (Geografas profesorius Alfonsas Basalykas, 2005) kraštovaizdžiu jis vadino apibendrinančią gamtos ir žmonių sukurtą objektų visumą, kurioje yra skirtingų lygių hierarchija. Pavyzdžiui, facija – tai žemės paviršiaus plotas, esantis visiškai vienodose gamtinėse sąlygose. O stambiausių vienetų, žemėvaizdžių, viso Lietuvoje Profesorius išskyrė devynis. Dėl facijų gyvenimiškesnio supratimo, svarbu skirti ne kalvas, daubas, o atskirus paviršius, iš kurių susidaro pagal tam tikrus polinkio kampų intervalus, kurių jis nustatė šešis, ir tokie polinkiai nulemia medžiagos migracijos intensyvumus. Taigi, kokiam žemėvaizdžiui priklausytų Gojaus geomorfologinis draustinis? Pagal A. Basalyką (kn. Lietuvos kraštovaizdis, 1977) straipsnyje aptariamos vietovės priklauso kalvotam moreniniam ežeringam žemėvaizdžiui, kuris yra vienas vaizdingiausių Rytų Europoje. Tada pakraštinės (susidarė ledyno pakraščiuose) moreninės aukštumos nusitęsia ilgais moreniniais ruožais, kurie atitinka apledėjimo stadijų ribas. Visas jis Lietuvoje vadinamas Baltiškosiomos aukštumomis, kurioms priklauso Dzūkų, Sūduvos, Aukštaičių aukštumos. A. Basalyko schemoje įpiečiau vaizduojamos vietovės yra prieledyninės lygumos žemėvaizdžiai, kur žemesnėse dubumose susitvenkė ledyno tirpsmo vandenys. Taigi Gojaus geomorfologiniame draustinyje (7 pav.) saugoma moreninio gūbrio (lanko formos) kalvos, tas ir matyti, kad aplink gausu apvalių atvirų santykinai aukštų (30 m) paviršių, kurie, kadangi priemolingi, tai primena šokolado kupolus. Kur pažvelgsi, stūkso bokštai šokolado iki 200 m absoliutinio aukščio. Vaizdinga, sukelia pasigėrėjimo pojūtį. 7 pav. Informacinis stendas, skirtas Gojaus geomorfologiniam draustiniui. Matosi kalvų pakraštys (nuotr. V. Januškos) 3. Vaišviliškių vietovės, neįtrauktos į saugomas teritorijas Čia, jei ir yra reljefo bangų bei kalvelių, tai jos apaugusios krūmokšniais, įvairinasi pelkutėmis, o aplinkinės pievos sulaukėjusios. Matai įvairios augmenijos sumaištį, tarytum chaotiškumą (8, 9, 10, 11 pav.). 8 pav . Nevėžos ežeras ir šiauvakariau prasideda Vaišviliškės. 9 pav. Vaišviliškių apylinkės su krūmynais ir dirbamais laukais. Eidamas pažliugusiu takeliu pro brūzgynus, neįžvelgi reljefo grožio, nes morenines kalvas (peraukštėjimai tarp kalvų 15 m, absoliutinis aukštis apie 150 m) užgožia žalios karalijos viražai. Ir kas čia estetiška, pagalvoji, nebent tada reikėtų suarti ir grikiais ar rapsu apsodinti, jei augs. Žemėvaizdis tarytum prašosi žmogaus rankos, kad jį kam nors pritaikytų…kad ir dėl didesnės tvarkos (10,11 pav.). Bet taip atrodo žmogaus akiai… Pati gamta, jos knibždėlynė, dar gali tokia archajiška gyvuoti ir išskirti daug deguonies į aplinką. Ir taip gal gerai florai bei faunai, nes Gamtos jėgoms kuriasi jų, o ne žmogaus, tvarinys. Ir miškelių yra, tik jie čia kuklūs, ne viešpatauja, o gūžiasi su nedideliais lapuočiais ir neprieinamo trako (apatinis miško ardas) brūzgynais. 10 pav. Vaišviliškių artuma ir toliai 2007 m (nuotr. V. Januškos) 11 pav. Vaišviliškių apaugusios kalvos 2007 m . (nuotr. V. Januškos). Bet cituoju iš kn. „Lietuvos draustiniai“ (1989) (Gudavičius, H., Kavaliauskas P., Krupickas R.), kad „gamtininkai, tyrinėjantys gyvojo pasaulio vystymosi dėsningumus, teigia, kad visiškai sveikos aplinkos bei darnumo biosferoje niekada nebuvo. Kiekviename gyvybės raidos tarpsnyje organizmai keičiasi – stengiasi prisitaikyti prie kintančios aplinkos“. Ir dar Čarlzas Darvinas tarsi įspėja mus apie gresiantį pavojų, kad nuo protavimo, itin didelio faktų kaupimo, kai nukenčia aukštesnieji emociniai jausmai, nes įvyksta tam tikros smegenų dalies atrofija, daug prarandama (Lietuvos draustiniai, 1989). Tad mes galim pritarti jo išvadai, kad daug kas gali apsaugoti Gamtą, bet ją apgins tik meilė. Štai ir šiame straipsnyje apie, rodos, tokias neiškilias vietoves kai Gojaus ir Vaišviliškių vietoves parodoma, kas ir kodėl gražiau, estetiškiau, bet kartu teigiame mintį, kad grynas oras ir tyla šiais laikais yra svarbus ir turėtume suprasti, kad nepamainomas veiksnys. Pagaliau straipsnis buvo rašomas ir spausdinamas, kai sekame įvykius iš aplinkos su „rizikos faktoriumi“ ir informacinio „karo“ apie pandemijos situaciją, taigi, didėja supratimas, kur skubėti, kai sienos slegia, Kanarai nepasiekiami, jei ne į lietuviškus klonius, pakrantes, priekalves. Ten žalia, ramu, nėra žmonių su bauginančiomis kaukėmis, o dėl atsidengiančių tolių tikimės dar susilaukti iš gyvenimo ir ateities. Kaip tame keliuke, kylančiame į kalvą, tikimės nuo viršūnės pamatyti dar kitas viršūnes. Todėl ir būname kartu su estetiška ar ne visai, bet su Gamta. Visokia, visapusiška. Pagaliau gal kas jau pradeda daugiau mūsų egzistenciją suprasti. Arba dar supras, nes norime gyventi ramiai, gražiai ir net šitaip ilgai. Apibendrinimas Estetinę kraštovaizdžio vertę turi optimalus įvairumas, kai mūsų psichofiziologinė sistema dirba normaliai, o neigiamą būseną gaunam, kai yra perkrovimas arba kraštovaizdžio monotoniškumas. Nevėžos ežero sukuriamas vizualinis poveikis yra paraminimas ir agresijos numalšinimas, be abejonės gera savaiminė, nereguliuojama rekreacija. Gojaus geomorfologinis draustinis pagrindžiamas kaip draustinis dėl vieno išraiškingiausių Rytų Europoje žemėvaizdžio. Vaišviliškių apylinkių chaotiškumas augalijos bei pelkučių dėka t.p. teigia mintį apie Gamtos neįkainuojamą vertę. Dr. Regina Morkūnaitė, Lietuvos geografų draugija, Lietuvos kartografų draugija Literatūros šaltiniai Anykščiai. Istorijoje, literatūroje, atsiminimuose. Sud. V. Račkaitis, A. Verbickas. Vilnius, 1992. Geografas profesorius Alfonsas Basalykas, 2005. Sud. J. Milius, R. Prapestienė. Vilniaus universitetas, 2005. Basalykas A. Lietuvos kraštovaizdis. 1977. Kudaba Č. Kalvotoji Aukštaitija. 1988. Lietuvos draustiniai. Sud. H. Gudavičius, P. Kavaliauskas, R. Krupickas ). Vilnius, 1989. Saugomos Lietuvos teritorijos. Sud. R. Baškytė, V. Bezaras, P. Kavaliauskas, A. Klimavičius, G. Raščius. 2006. Šaltinis: Nyksciai
- Paskutinės naujienos
