Joje ir glūdi visa paslaptis, kurią „Vakarų ekspresui“ padėjo atskleisti į savo valdas geranoriškai įsileidęs verslininkas Vidmantas Urnikas ir beveik pusę amžiaus Tauralaukyje gyvenantis Kęstutis Kuzmarskis.
Pastarasis pateikė nenuginčijamų įrodymų, jog Luizės paminklas, o kartu ir jai dedikuotas ąžuolas stovėjo būtent dabartinio dvarelio teritorijoje.
Paaiškėjo ir šokiruojantys faktai, kaip po Antrojo pasaulinio karo sovietų armijos okupantai smagindamiesi kulkomis tiesiog suvarpė bronzinį, bareljefinį Prūsijos karalienės atvaizdą ant akmens.
Paminklo likučiai
Pirmiausia, palydėjęs į savo šeimos valdas Tauralaukyje, Klaipėdos g. 6, V. Urnikas informavo, kad jo dvarelis pastatytas toje pačioje vietoje, kur buvo 1910 m. vokiškame žemėlapyje pažymėta ir prieškario atvirutėse vaizduojama kavinė „Gasthaus“.
Ji – patikimas atspirties taškas, kartografiškai nustatant tikrojo Luizės ąžuolo (paženklinto minėtame žemėlapyje) augimo vietą, nes medis buvęs į šiaurės vakarus nuo „Gasthaus“, o ne į pietvakarius nuo jo, kur kitą ąžuolą Luizei priskyrė leidėjas Kęstutis Demereckas.
„Šią žemę prieš 11 metų aš pirkau iš tokio vokiečio, memelenderio Gerto Baltzerio.
Jis buvo atvykęs į Klaipėdą pasirašyti dokumentų ir man labai tiksliai parodė vietą, kur buvęs paminklas Luizei. Štai čia, prie tvenkinio, tarp šių dabar augančių ąžuolų“, – pirštu bedė verslininkas.
Istorijos pasakojimo estafetę iš jo perėmė kone pusšimtį metų Tauralaukyje gyvenantis K. Kuzmarskis, kuris yra geras Vokietijoje iki šiol gyvenančio 90-ies metų, bet šviesaus proto G. Baltzerio bičiulis.
„Iš ankstesnio savininko Tauralaukio dvarą su jam priskirtomis žemėmis, pastatais 1918 m. nusipirko G. Baltzerio senelis Emilis Baltzeris: jo pavardė ir 1940 m. data yra ant netoli Tauralaukio dvaro sodybos esančio karvidžių pastato sienos. Gerto tėvas – Kurtas Baltzeris, buvęs Klaipėdos krašto medžiotojų draugijos pirmininkas, pirmojo medžioklės būrelio ir šaudyklos steigėjas.
Jo garbei pavadinta viena Šernų gyvenvietės gatvė. Tad 1931 metų gimimo Gertas dalį savo vaikystės praleido Priekulės dvare, dalį – Tauralaukio dvaro valdose. Kai jam buvo 13 metų, 1944-ųjų rudenį jis kartu su šeima pasitraukė į Vokietiją“, – pradėjo pasakoti K. Kuzmarskis.
Anot jo, Gertas puikiai atsimena tą vietą dab. Urnikų sklype, kurioje jis žaisdavo, bėgiodavo.
„Prieškariu miestiečiai nuo Klaipėdos rotušės atplaukdavo į Tauralaukį Dange į Baltzerių sklype buvusią kavinę “Gasthaus„. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, apie 1992 m., Lietuvos ir Vokietijos pilietybes turintis G. Baltzeris susigrąžino paveldėtus Tauralaukio dvaro namus ir žemes.
Aš buvau jo patikėtinis sprendžiant įvairius turtinius klausimus. Tas sklypas, kuriame dabar V. Urniko dvarelis, anuomet atrodė tragiškai: viskas buvo apžėlę krūmynais, džiunglės tikros, pilna padangų, šiukšlių, šlamšto.
Gertas labai norėjo surasti vietą, kur buvo jo vaikystės prisiminimuose puikiai išlikęs Luizės paminklas“, – teigė tauralaukiškis.
Vyrai, braudamiesi pro brūzgynus, kasė vienur, kasė – kitur, tačiau jiems pavyko atrasti tai, ko ieškojo.
„Mes kažkaip žiūrėjome į senas atvirutes ir pagal prie paminklo augusio ąžuolo vaizdą atsekėme tą vietą.
Bet mūsų “vedlys„ ąžuolas buvo tikrai ne storiausias, kelių šimtų metų senumo, gal tik sutapo, kad panašus į tikrąjį Luizės ąžuolą.
Svarbiausia, kad radome paminklo likučius po žeme: ekskavatoriumi iškasėme ir atvirutėse puikiai matomos metalinės tvoros likučius, bortelių liekanas, tuos stambius akmenis, ant kurių stovėjo didysis, plokščiu paviršiumi su Luizės atvaizdu.
Bet jo duobėje nebuvo. Nežinau, kur jis dingo: gal sovietmečiu kur nors įmūrijo į kitą pastatą sklype, gal kitur pakasė.
Dar lyginome iškastus riedulius su matomais atvirutėse ir sutapo jų formos. Akmenis laikinam saugojimui buvau nuvežęs į Tauralaukyje esančią teritoriją prie E. Baltzerio karvidžių, tačiau iš ten jie vėliau dingo“, – teigė K. Kuzmarskis.
BARBARAI. Anot amžininkų, sovietų armijos kariai bronzinį, bareljefinį karalienės Luizės atvaizdą naudojo kaip taikinį ir jį suvarpė kulkomis. Dingo ir pagrindinis akmuo, o apačioje esantieji suversti į duobę bei užkasti. Deniso NIKITENKOS archyvo nuotr.
Išdraskė ąžuolyną
Paklaustas apie Luizės ąžuolo likimą, tauralaukiškis nedrįso spėlioti, ar 1993 m., kai atkasė paminklo likučius, jis matęs jį ar bent jo kelmą.
„Tikrai nežinau. Ten tokie brūzgynai buvo… Matote, reikia suvokti, kas dėjosi sovietmečiu. Po karo dvaro pagrindiniame pastate įsikūrė sovietų armijos kariškiai, kurie Luizės atvaizdą, tą ovalią, bronzinę plokštę, naudojo kaip taikinį.
Ją suvarpė kulkomis ir ji dingo pirmiausiai.
O paminklas buvo suskaldytas ar pats nugriuvo. Tada iškasė duobę ir akmenis, tvorą, kitus likučius suvertė į ją, užpylė žemėmis.
Tai, ką mes atkasėme 1993 m. Na, o ąžuolyno likimas… Nesiimu spręsti, bet gal ši mano istorija bus atsakymas, kas atsitiko tikrajam Luizės ąžuolui, kurio nebėra.
Aš sakiau tai 2019 m., kai ženklino visiškai kitą medį, bet manęs niekas neklausė. Ir K. Demereckui sakiau, kad savo knygoje jis tikrai ne tą ąžuolą Luizės vardu pavadino“, – prisiminė pokalbininkas.
Anot jo, po Antrojo pasaulinio karo buvusios kavinės „Gasthaus“ patalpos buvo paverstos šeimyniniu namu, gyveno 8-9 šeimos.
„Dar pamenu, kad netoli jo augo toks didžiulis, storas, kokio 1,5 m skersmens šimtametis, bet nudžiūvęs ąžuolas. Jį, pasitelkę aukštas kopėčias, dalimis supjaustė gaisrininkai.
Kanalizacijos nebuvo, todėl visas atliekas pylė ar į Dangės pakrantę, ar prie namų.
Kai kurios šeimos buvo asocialios. Tauralaukis aštuntajame dešimtmetyje buvo kaimas, žmonės gyveno ūkiškai, laikė karves, kiaules.
Prie “Gasthaus„ buvo ir kitų pastatų, tvartas, iš kurio bėgo srutos. Jos greičiausiai irgi darė įtaką aplinkoje augusiems ąžuolams.
Bet esminis pokytis įvyko gal devintojo dešimtmečio viduryje, kai nuspręsta pro ąžuolyną po žeme nutiesti kanalizacijos nuotekų vamzdyną“, – prisiminė K. Kuzmarskis.
Tuo metu tranšėjos vamzdžiams tiesti buvo kasamos per G. Baltzerio vėliau verslininkui parduotą žemę, vamzdynas driekėsi Dangės dugnu ir tęsėsi anapus pusės. Tai įrodo už V. Urniko sklypo, Dangės pakrantėje, dabar styrantys vandentiekininkų ženklai, žolėse ruduojantys kanalizacijos šulinių dangčiai.
„Kelyje pasipainioję šimtamečiai ąžuolai buvo negailestingai nupjauti, o šalia tranšėjos augusiems smarkiai pažeistos šaknys, jas “pakabinant„.
Štai kodėl ėmė vėliau džiūti ąžuolai, yra nudžiūvusių ir dabar.
Šaknų sistema pažeista. Galbūt ir tikrasis Luizės ąžuolas buvo paveiktas bei sunyko.
Nuo 1992 m. šeimos po truputį buvo iškeltos iš “Gasthaus„, aš aptvarkiau Gerto sklypą, kuris buvo parduotas su visomis tomis šiukšlėmis, sovietmečiu pristatytais priestatais. Naujasis savininkas paveldėjo ir pažeistus, mirštančius ąžuolus.
Jam reikėjo tvarkyti sklypą, tad dalį jų, matyt, pašalino“, – iki šiol neskelbtus faktus atskleidė sovietmečiu Tauralaukio daržininkystės tarybinio ūkio vyr. inžinieriumi dirbęs K. Kuzmarskis.
Jo teigimu, apie tokį Prūsijos karalienės Luizės ąžuolą galėjo nežinoti ir pats tuo metu vaiku, paaugliu buvęs Gertas.
„Nepamena jis tokio, tik paminklą. Gal tėvas net nesakė, kad auga Luizės vardu pavadintas ąžuolas. Arba tiesiog neįsidėmėjo, neakcentavo, jei neišliko atmintyje“, – svarstė K. Kuzmarskis.
Jo žodžius patvirtina ir istorinės aplinkybės: karalienės Luizės kultas gajausias buvo XX a. pr. ir ilgainiui, ypač – po Pirmojo pasaulinio karo atsiradus naujai Vokietijos valstybei (Weimaro Respublikai, vėliau Trečiajam Reichui), to kulto kerai galėjo būti jau išblėsę.
Kad ir kaip ten būtų, 1900 m. statytas paminklas su Luizės atvaizdu ir jos vardo ąžuolas augo greta, tad neginčijamai radus tikslią paminklo vietą nebekyla abejonių, kad prie jo augusio ąžuolo nebelikę nė pėdsako, o K. Demerecko knygoje Luizės ąžuolu pavadintas kitas medis.
LOKALIZACIJA. Be pėdsakų dingęs Luizės paminklas su akmenimis stovėjo šioje vietoje. Čia augo ir garsusis Prūsijos karalienės ąžuolas. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Informaciją koreguos
Klaipėdos paveldosaugininko Laisvūno Kavaliausko įsitikinimu, paaiškėjus naujai informacijai visuomenininko Beno Volodzkos iniciatyva klaidingoje vietoje pastatyta informacinė lenta su užrašu „Prūsijos karalienės Luizės ąžuolas“ turi būti pašalinta.
„Nes tai – jau akivaizdus žmonių, turistų klaidinimas. Aš jau nekalbu apie tai, kad ir pačios lentos Tauralaukyje prie tilto, apeiginio kuršių akmens pastatytos savavališkai“, – „Vakarų ekspresui“ sakė jis.
Kaip bus daroma su gidams ir turistams skirta informacija interneto erdvėje? Į tai atsakė gidė, Klaipėdos valstybinės kolegijos Turizmo verslo studijų programos lektorė Laurencija Budrytė-Ausiejienė.
„Mano nuomone, 2019 m. atsiradusi informacinė lentelė prie tariamo Luizės ąžuolo turėtų būti pašalinta, kad nebeklaidintų žmonių.
2017 m. pagal Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos užsakymą kūriau turistinį maršrutą “Dangės krantinių istorijos„, kurio tikslas – pažinti miesto istoriją kitu rakursu: plaukiant laivu Dangės upe nuo upės žiočių iki Tauralaukio.
Maršrute esančių objektų aprašymai sukelti į Krašto paveldo gidą (www.krastogidas.lt), tačiau kai kurių objektų aprašymai minėtame puslapyje jau buvo.
Kas rengė informaciją apie Luizės ąžuolą ir kokiais šaltiniais rėmėsi, krašto paveldo gide nenurodyta, tačiau galima spėti, jog remtasi buvo K. Demerecko knygoje “Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai„ pateikta informacija“, – „Vakarų ekspresui“ sakė ji.
Pasak turizmo specialistės, gidai informaciją ekskursijoms dažniausiai renka iš istorinių, istorijos populiarinimo knygų, enciklopedijų, mokslinių ir publicistinių straipsnių, viešai prieinamos informacijos šaltinių bibliotekose ir internete, tačiau dauguma gidų nėra profesionalai istorikai ir negali įvertinti randamos informacijos patikimumo bei tikslumo.
„Juo labiau to negali padaryti istorinius objektus lankantys vietiniai žmonės ar mūsų miesto svečiai.
Dažnas tiki tuo, ką perskaito, o ypač jei informacija pateikta prie paties objekto arba bibliotekos administruojamame interneto puslapyje.
Todėl esu įsitikinusi, kad raštu ar žodžiu pateikiama informacija turi būti aiški ir neklaidinanti, o paaiškėjus papildomiems faktams www.krastogidas.lt skelbiamą informaciją apie Luizės ąžuolą būtina pakoreguoti.
Mano nuomone, medžiaga apie šioje vietovėje augusį Luizės ąžuolą su nurodyta tikslia jo vieta galėtų būti bendrame informaciniame stende, pvz., prie pėsčiųjų tako.
Tokiame stende galėtų būti pateikta informacija apie svarbiausius Tauralaukyje buvusius ir išlikusius istorinius objektus“, – savo poziciją išdėstė L. Budrytė-Ausiejienė.
Savo ruožtu V. Urnikas „Vakarų ekspresą“ patikino, jog sutiktų, kad jo sklype bendradarbiaujant su Tauralaukio bendruomene, Klaipėdos vokiečių bendrija autentiškoje vietoje būtų pasodintas (gal net panaudojus dabar paminklo vietoje augančių tikrojo Luizės ąžuolo galimų vaikaičių giles) naujas ąžuoliukas bei atstatytas pats paminklas.
Jis būtų matomas nuo Klaipėdos g., nes ties ta vieta yra ažūrinė, permatoma tvora.
OBJEKTAS. Dabartinis dvarelis pastatytas šios buvusios Tauralaukio kavinės („Gasthaus“) vietoje, kuri žymima 1910 m. žemėlapyje. Pagal jį Luizės ąžuolas stūksojo į šiaurės vakarus nuo pastato. Redakcijos archyvo nuotr.
PRISIMINIMAS. Iliustracija iš 1913 m. išleisto „Vadovo po Klaipėdą ir jos apylinkes“. Atminimo akmuo su Luizės atvaizdu ir vardinis ąžuolas. Deniso NIKITENKOS archyvo nuotr.
