Daugelis prisimena, kad 2011 metais Dovainonyse buvo surengta Jono Aisčio Giminės Talentų paroda. Renginio puošmena: J.Aisčio portretas pritvirtintas ant senosios tėviškės liepos, ją apgaubusios sesers Veronikos austinės lovatiesės. Po portretu buvo pritvirtintos nuostabios rožės. Tai Jono Aisčio sesers Marijonos Šliamkienės vaikaičio Vytauto Šliamkos kalvystės meno pavyzdys. Vytautas – be galo kuklus žmogus, ir kaip tikras menininkas jis teigia, kad už žmogų kalba jo darbai.
Vytautas pratęsė Jono Aisčio giminės kalvystės tradicijas: prosenelis buvo kalvis. Jis dienų dienas leisdavo kalvėje, bandydamas darbu pramaitinti gausią šeimą. Justinas Aleksandravičius, Jono Aisčio sūnėnas, padovanojo Jono Aisčio muziejui savo senelio kalvės dumples, kurios dabar ten ir yra. Kalvėje teko darbuotis ir Jonui Aisčiui. Vėliau Jonas Aistis parašys:
GIMTINĖ
KOKALNY bujoję liepos, augę ąžuolai,
Šalimai tekėjus Praviena raudona
Ir akiraty numėlę tolimi šilai
Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona.
Kokalnin pakopus – mano buvo išminti
Net takeliai – matės: Nemunas žvilgėjo,
O už jo Žigla melsvai nujuodus, ir viršuj šventi
Skliautai, apačioj gi vieškelis klegėjo…
Dar ten buvo tėvo kalvė nuolatos žvangi
Ir vaikystės namo pražiūrėtas langas,
Pro kurį stebėdavau pasaulio plotį…
Ten mano gimtinė ir vaikystė brangi,
Kur varpai kasdieną po senovei žvanga,
Lyg tada, kai mokiaus džiaugtis ir svajoti…
Vellefranche-sur-Mer, 1944
2018 m. spalio 26 d., Trakų Salos pilyje vyko renginys, skirtas Vytautui Didžiajam atminti. Vytautas Didysis gimė Senuosiuose Trakuose apie 1350 m. Pasistatęs Viduramžių Europos standartus atitinkančią Trakų Salos pilį, valdovas čia dažniausiai ir reziduodavo. Iš čia siuntė laiškus, čia priimdavo užsienio pasiuntinybes, čia kūrė valstybinės reikšmės planus. Pilis ir miestas klestėjo. 1430 m. spalio 27 d. šioje pilyje Vytautas Didysis mirė, taip ir nesulaukęs vainikavimo Lietuvos karaliumi.
Renginio metu buvo atidaryta nauja ekspozicinė erdvė, įrengta aukščiausiame pilies bokšte-donžone, kur, manoma, buvo pilies koplyčia. Viduramžių valdovų pavyzdžiu Vytautas Didysis Trakų Salos pilyje buvo įsteigęs dvaro koplyčią. Visos aplinkybės liudija, kad koplyčia buvo Salos pilies pagrindinio bokšto-donžono penktame aukšte, kur buvo rasti sieninės tapybos ir žvaigždinių skliautų fragmentai. Tikslesnių ikonografinių ar istoriografinių žinių apie koplyčią nėra, bet ją rekonstruoti buvo galima pagal to laikmečio pilių koplyčių pavyzdžius.
Menamo altoriaus vietoje eksponuojamas tapytojo prof. Giedriaus Kazimierėno sukurtas poliptikas „Pieta“. Koplyčios interjerą kūrė dailininkė Liuda Stankevičienė, atlikusi sieninės tapybos darbus, vitražistas Nerijus Baublys, medžio drožėjas, dailininkas Virginijus Stančikas ir kalvis Vytautas Šliamka. Vytautas atliko kalvystės darbus – sukūrė nuostabaus grožio šviestuvą bei žvakides.
Kalvis Vytautas Šliamka apie save pasakoja:
„Gimiau 1967 m. Kaišiadorių rajone, nuo 1989 m. gyvenau ir dirbau Vilniuje. 1991 m. pradėjau dirbti kalviu-mokiniu valstybinėje įmonėje „Meistras“, o po metų pats tapau kalviu-restauratoriumi. Tuo metu įmonėje dirbo daug gabių ir garsių Lietuvos meistrų-restauratorių, iš kurių pasisėmiau daug žinių ir patirties. Vėliau įmonė buvo reorganizuota į UAB „Vilniaus restorautorius“. Per ilgus darbo metus teko restauruoti, rekonstruoti bei sukurti daugybę darbų įvairiuose Lietuvos kultūros paveldo objektuose, muziejuose bei atlikti privačių asmenų užsakymus. 2005 m. Kultūros ministerija man suteikė II kvalifikacinę restauratoriaus kategoriją, o 2017 m. Kultūros paveldo departamentas suteikė III kategoriją.
Mano darbus galite išvysti Trakų bei Medininkų pilyse, Šv. Stepono bažnyčioje Vilniuje, Linkuvos bažnyčioje Pakruojo rajone, Vievio, Trakų cerkvėse, Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje, įvairiose Vilniaus senamiesčio vietose ir kitur. Pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu tėviškėje: čia įsirengiau kalvę ir darbuojuosi“.
Jei eisi teisingu keliu, jei turėsi stiprų dvasinį stuburą, kuklumą ir išradingą protą, gali nuversti kalnus, gali įvykti stebuklai. Mūsų šalyje gyvena tiek ypatingų, talentingų žmonių. Gal atrodys nekuklu, bet pasakysiu tiek, kad per talentingus žmones išsilaiko mūsų senoviška ir subtili lietuviška dvasia. Turiu galvoje, kad per ypatingus talentus mūsų kalba, kultūra vėl iškyla į paviršių, tampa žinomos, girdimos pasauliui. Tai genetiškai ir Dievo užprogramuota. Kažkam turi būti lemta tai skleisti pasauliui, kitaip mūsų kultūra neišliktų.
Aš domiuosi kitomis kultūromis, studijuoju antropologiją. Pastebiu, kad išradingumas ir gebėjimas išlikti būdingas visoms tautoms. O kūryba ir talentai yra įrankis, per kurį pasireiškia ir laikosi tautos dvasia. Tai subtilus, efemeriškas dalykas. Žmogiškumu mes visi panašūs, bet kiekviena tauta kažkuo ypatinga. Mes, lietuviai, turime beprotiškai gilų pastabumą ir kritiškumą, nes buvom ilgai pavergti ir, kad išliktumėm, turėjom daug metų tylėti, nusilenkti ir kantriai stebėti. Todėl dauguma stokoja veržlumo realizuoti savo talentus… Vytautui Šliamkai pavyko – jis puikiai realizuojasi kaip kūrėjas, kaip asmenybė!
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė, rašytoja, vertėja
Daugelis prisimena, kad 2011 metais Dovainonyse buvo surengta Jono Aisčio Giminės Talentų paroda. Renginio puošmena: J.Aisčio portretas pritvirtintas ant senosios tėviškės liepos, ją apgaubusios sesers Veronikos austinės lovatiesės. Po portretu buvo pritvirtintos nuostabios rožės. Tai Jono Aisčio sesers Marijonos Šliamkienės vaikaičio Vytauto Šliamkos kalvystės meno pavyzdys. Vytautas – be galo kuklus žmogus, ir kaip tikras menininkas jis teigia, kad už žmogų kalba jo darbai.
Vytautas pratęsė Jono Aisčio giminės kalvystės tradicijas: prosenelis buvo kalvis. Jis dienų dienas leisdavo kalvėje, bandydamas darbu pramaitinti gausią šeimą. Justinas Aleksandravičius, Jono Aisčio sūnėnas, padovanojo Jono Aisčio muziejui savo senelio kalvės dumples, kurios dabar ten ir yra. Kalvėje teko darbuotis ir Jonui Aisčiui. Vėliau Jonas Aistis parašys:
GIMTINĖ
KOKALNY bujoję liepos, augę ąžuolai,
Šalimai tekėjus Praviena raudona
Ir akiraty numėlę tolimi šilai
Buvo mano džiaugsmas ir kasdienė duona.
Kokalnin pakopus – mano buvo išminti
Net takeliai – matės: Nemunas žvilgėjo,
O už jo Žigla melsvai nujuodus, ir viršuj šventi
Skliautai, apačioj gi vieškelis klegėjo…
Dar ten buvo tėvo kalvė nuolatos žvangi
Ir vaikystės namo pražiūrėtas langas,
Pro kurį stebėdavau pasaulio plotį…
Ten mano gimtinė ir vaikystė brangi,
Kur varpai kasdieną po senovei žvanga,
Lyg tada, kai mokiaus džiaugtis ir svajoti…
Vellefranche-sur-Mer, 1944
2018 m. spalio 26 d., Trakų Salos pilyje vyko renginys, skirtas Vytautui Didžiajam atminti. Vytautas Didysis gimė Senuosiuose Trakuose apie 1350 m. Pasistatęs Viduramžių Europos standartus atitinkančią Trakų Salos pilį, valdovas čia dažniausiai ir reziduodavo. Iš čia siuntė laiškus, čia priimdavo užsienio pasiuntinybes, čia kūrė valstybinės reikšmės planus. Pilis ir miestas klestėjo. 1430 m. spalio 27 d. šioje pilyje Vytautas Didysis mirė, taip ir nesulaukęs vainikavimo Lietuvos karaliumi.
Renginio metu buvo atidaryta nauja ekspozicinė erdvė, įrengta aukščiausiame pilies bokšte-donžone, kur, manoma, buvo pilies koplyčia. Viduramžių valdovų pavyzdžiu Vytautas Didysis Trakų Salos pilyje buvo įsteigęs dvaro koplyčią. Visos aplinkybės liudija, kad koplyčia buvo Salos pilies pagrindinio bokšto-donžono penktame aukšte, kur buvo rasti sieninės tapybos ir žvaigždinių skliautų fragmentai. Tikslesnių ikonografinių ar istoriografinių žinių apie koplyčią nėra, bet ją rekonstruoti buvo galima pagal to laikmečio pilių koplyčių pavyzdžius.
Menamo altoriaus vietoje eksponuojamas tapytojo prof. Giedriaus Kazimierėno sukurtas poliptikas „Pieta“. Koplyčios interjerą kūrė dailininkė Liuda Stankevičienė, atlikusi sieninės tapybos darbus, vitražistas Nerijus Baublys, medžio drožėjas, dailininkas Virginijus Stančikas ir kalvis Vytautas Šliamka. Vytautas atliko kalvystės darbus – sukūrė nuostabaus grožio šviestuvą bei žvakides.
Kalvis Vytautas Šliamka apie save pasakoja:
„Gimiau 1967 m. Kaišiadorių rajone, nuo 1989 m. gyvenau ir dirbau Vilniuje. 1991 m. pradėjau dirbti kalviu-mokiniu valstybinėje įmonėje „Meistras“, o po metų pats tapau kalviu-restauratoriumi. Tuo metu įmonėje dirbo daug gabių ir garsių Lietuvos meistrų-restauratorių, iš kurių pasisėmiau daug žinių ir patirties. Vėliau įmonė buvo reorganizuota į UAB „Vilniaus restorautorius“. Per ilgus darbo metus teko restauruoti, rekonstruoti bei sukurti daugybę darbų įvairiuose Lietuvos kultūros paveldo objektuose, muziejuose bei atlikti privačių asmenų užsakymus. 2005 m. Kultūros ministerija man suteikė II kvalifikacinę restauratoriaus kategoriją, o 2017 m. Kultūros paveldo departamentas suteikė III kategoriją.
Mano darbus galite išvysti Trakų bei Medininkų pilyse, Šv. Stepono bažnyčioje Vilniuje, Linkuvos bažnyčioje Pakruojo rajone, Vievio, Trakų cerkvėse, Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje, įvairiose Vilniaus senamiesčio vietose ir kitur. Pastaruoju metu vis daugiau laiko praleidžiu tėviškėje: čia įsirengiau kalvę ir darbuojuosi“.
Jei eisi teisingu keliu, jei turėsi stiprų dvasinį stuburą, kuklumą ir išradingą protą, gali nuversti kalnus, gali įvykti stebuklai. Mūsų šalyje gyvena tiek ypatingų, talentingų žmonių. Gal atrodys nekuklu, bet pasakysiu tiek, kad per talentingus žmones išsilaiko mūsų senoviška ir subtili lietuviška dvasia. Turiu galvoje, kad per ypatingus talentus mūsų kalba, kultūra vėl iškyla į paviršių, tampa žinomos, girdimos pasauliui. Tai genetiškai ir Dievo užprogramuota. Kažkam turi būti lemta tai skleisti pasauliui, kitaip mūsų kultūra neišliktų.
Aš domiuosi kitomis kultūromis, studijuoju antropologiją. Pastebiu, kad išradingumas ir gebėjimas išlikti būdingas visoms tautoms. O kūryba ir talentai yra įrankis, per kurį pasireiškia ir laikosi tautos dvasia. Tai subtilus, efemeriškas dalykas. Žmogiškumu mes visi panašūs, bet kiekviena tauta kažkuo ypatinga. Mes, lietuviai, turime beprotiškai gilų pastabumą ir kritiškumą, nes buvom ilgai pavergti ir, kad išliktumėm, turėjom daug metų tylėti, nusilenkti ir kantriai stebėti. Todėl dauguma stokoja veržlumo realizuoti savo talentus… Vytautui Šliamkai pavyko – jis puikiai realizuojasi kaip kūrėjas, kaip asmenybė!
Straipsnio autorė: dr. Valentina Šereikienė, rašytoja, vertėja
