Tai koks gi bruožas skiria laimingą žmogų nuo nelaimingo? Dėkingumas. Kai žmogus geba vertinti tai, ką turi. Jausti vertę to, ka turi.
Kaip gi išmokyti vaikus būti dėkingiems?
Ne nuolat kartojant tai, kad jie turi būti dėkingi, o skiepyti dėkingumo jausmą juose. Žodžiai „ačiū“ ir „prašom“ geri pagalbininkai, tačiau jų, deja, nepakanka. Būtina nuolat skiepyti dėkingumo jausmą, nuosekliai ir sąmoningai atliekant šiuos pratimus:
1. „Dienos dovanos“
Pagal galimybes, pratimą vertėtų atlikti kiekvieną dieną. Geriausiai – prieš nakties miegą. Atsigulkite šalia vaiko ir aptarkite visas „dovanas“, kurias atnešė diena. Dovanoms priskiriami: susitikimai, įspūdžiai, žmonės, įvykiai, momentai, vaišės, pasiekimai ir pan., už kurias esate dėkingi.
Ikimokyklinukai smarkiai sugeria įspūdžius ir nemoka reflektuoti patirtą, todėl dienai baigiantis dažnai užmiršta kas jiem nutiko ryte, ypač, jei diena buvo ilga ir turininga.
Vardydami dienos „dovanas“, mes mokome vaiką matyti tai, kas gero su mumis įvyksta – dovanas. Ir tokiu būdu mokiname pastebėti ir vertinti teigiamus dalykus.
2. „Tu pameni…?“
Gerų dalykų užtvirtinimui mūsų atmintyje, būtina su vaiku juos „išžaisti“: „Tu pameni, kaip tau patiko leistis nuo kalniuko“,
„Tu pameni, kaip tau smagu buvo, kai draugas atėjo“, „Tu pameni, koks laimingas buvai, kai iš konstruktoriaus tau pavyko surinkti lėktuvą“ ir pan.
Jei nutinka situacijos su neigiamu atspalviu, jose lengvai galima rasti teigiamybių.
Tarkime, jei jūs negalėjote pasiimti vaiko iš darželio su mašina, nes ji sugedo ir jums teko kulniuoti per darganą namo, pasidžiaukite, kad galėjote su guminiais pabraidžioti per balas, pakeliui radote kokį nors lobį
(„daikteliaukite“ ir leiskite vaikui neštis namo įvairius rastus „lobius“, – kamštelius, įdomios formos pagaliukus, plastikinio žaislo nuolaužą ir pan. Vaikui atsidžiaugus ir pamiršus apie šiukšlytę, ją galėsite išmesti (jam nematant), o vaikui suteiksite neįkainojamą patirtį: kūrybiškumo ir vaizduotės auginimas, savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi skatinimas, džiaugsmas paprastais gyvenimo dalykaks! :)),
pamaitinote antis, plaukiojančias pakeliui eančiame tvenkinėlyje, galų gale galėjote praleisti daugiau laiko drauge!
3. #GeroKūrimas
Jūs patys sprendžiate kada ir kiek laiko galite skirti šiai sričiai. Ar tai kartą per mėnesį, ar kasdien, kuomet jūs kartu su vaikais darote kam nors gera. Tai ir labdara (surinkimas nebereikalingų daiktų, žaislų, knygų), gyvūnų globa, pagalba senjorams ir pan. Šis įprotis leidžia vaikui pajusti, kad malonu ne tik gauti, bet ir duoti. Tai viena iš svarbesnių „dėkingumo“ dalių.
Aplankydami artimųjų kapus, nuolat aptvarkome ir aplinkinius: vaikai pakelia nuvirtusias žvakides, gėles, prašluoja bortelius 😉
4. Tu – mano pagalbininkas (-ė)!
Kai vaikams dėkojama už pagalbą, jie jaučia, kad juos vertina, todėl daug mieliau įsijungia į bendrus – šeimos tvarkos ritualus: renkant žaislus, sudedant indus į indaplovę, nuvalant dulkes, serviruojant stalą ir pan. Tuomet jiem norisi stengtis. Nebūtina kaskart „dainuoti ditirambus“. Pakaks ir dėkingai nusišypsoti vaikui, paglostyti nugarytę, spūstelt ranką, pakedenti plaukus, apkabinti vaiką. Nebijokite to, kad vaikas be pagyrų nieko nedarys. Šis etapas „išsigyvens“ ir „išsiaugs“. O štai jausmas būti neįvertintam gali turėti neigiamų padarinių visam likusiam gyvenimui.
5. Dovanok
Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikai jaučiasi kur kas laimingesni, kai turi galimybę dalintis ir vaišinti. Didesnį pasitenkinimą jiems atneša galimybė dovanoti savo pačių kurtą darbelį. Taip pat svarbu paaiškinti vaikui, kad dovanoti galima nebūtinai daiktus, o taip pat gerus žodžius, šypsenas ar apkabinimus ir nebūtinai kokia nors proga (šiandiena ir yra puikiausia proga:)). Galima dalintis savo žaislais ar skanukais.
Tėvams gi svarbu priminti, pasiūlyti vaikui įteikti kokią nors dovaną artimam, brangiam, o gal ir nepažįstamam.
Tėvų pasiūlymas ir priminimas neturi būti raginimas. Noras dalintis turi atkeliauti iš pačio vaiko. O to noro niekas geriau „neatmuša“, kaip nuolatinis tėvų raginimas „dalintis“ savo žaislais.
Trumpas intarpėlis šia tema:
Galbūt pastebėjote, kad kai tik paraginate savo vaiką pasidalinti jo turimu daiktu /skanuku, jis tą turimą suspaudžia stipriau. Vaikas tokiu būdu saugo savo nuosavybę. Jis mokosi pasakyti „ne“. Jis pradeda suvokti savo ribas.
Iki 3-4 metų beprasmiška ir „nesveika“ reikalauti iš vaiko dosnumo. Tokios opcijos jis dar neturi. Iki šio laiko pas jį vis dar formuojasi savojo „aš“ suvokimas ir labai svabu palaikyti vaiko siekį į asmeninę laisvę ir asmeninius daiktus, kuriuos jis laiko savo dalimi. „Taip, mano sūnus šiuo metu nenori dalintis savo žaislu, bet galbūt kitą kartą jis jau bus pasiruošęs…“ Mokinkite vaiką šiuo etapu socializuotis, siūlykite mainų variantą, tokiu būdu vaikas supras, jog pasirodo, galimas ir bendradarbiavimas.
Elkitės pagarbiai su vaikų daiktais. Neišmeskite jų ir neatiduokite neatsiklausę. Tegul vaikas turi saugią vietą, kur laikytų brangiausius daiktus žinodamas, kad jų niekas nepaims. Tai liečia ir drabužius, ir indus. Ypač, jei šeimoje daugiau nei vienas vaikas.
Šeimoje turi būti konkretaus vaiko žaislai (niekas neturi teisės imti jų be vaiko leidimo) ir bendri šeimos žaislai (kas pirmas paemė, tas ir žaidžia).
O kalbant apie dosnumą, dalybas ir dovanas, be abejo, kaip ir visame kame, vaikas kopijuos jūsų elgesį. Tad nepamirškite, visų pirma, patys duoti.
6. „Mums taip pasisekė!“
Kiekvieną dieną pažymėkite kaip jums pasisekė, kad spėjote į autobusą, kad patogios vietos kino teatre, kad gyvenate žaliame rajone, kad bibliotekoje pavyko rasti puikių knygų, kad turite tokių gerų draugų, kad supynės – laisvos ir pan.
Kaip matote, laimė, tai visai ne rezultatas, o pastebėjimas ir vertinimas to, ką turime!
Su dėkingumu, kad skaitote ir esate su mumis,
Julija + Timūras + Sonija
Straipsnis verstas iš rusų kalbos (econet.ru). Straipsnio autorė – paichologė Olga Levko.
