Erikas Bernas (Eric Berne) yra garsiosios scenarinio programavimo koncepcijos ir žaidimų teorijos autorius. Jų pagrindas – transakcinė analizė, kuri dabar studijuojama visame pasaulyje. Bernas įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas programuojamas iki penkerių metų ir vėliau visi gyvename pagal šį scenarijų.
Mes atrinkome šio nuostabaus psichologo citatas apie tai, kaip yra programuojamos mūsų smegenys.
1. Scenarijus – tai pamažu besiskleidžiantis gyvenimo planas, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje, daugiausiai veikiamas tėvų. Šis psichologinis impulsas didele jėga stumia žmogų į priekį, jo likimo link, ir labai dažnai daro tai neatsižvelgdamas į žmogaus pasipriešinimą ar laisvą pasirinkimą.
2. Pirmus dvejus metus vaiko elgesį ir mintis daugiausiai programuoja motina. Ši programa formuoja jo scenarijaus pradinį pagrindą, „pirminį protokolą“ apie tai, kuo jis turėtų būti, t. y. ar jis turės būti „plaktuku“ ar „priekalu“.
3. Kai vaikui sukanka šešeri metai, jo gyvenimo planas jau parengtas. Tai gerai žinojo viduramžių kunigai ir mokytojai, kurie sakydavo: „Palikite man vaiką iki šešerių metų, o vėliau jį atsiimkite“. Geras ikimokyklinio ugdymo auklėtojas netgi gali numatyti, koks gyvenimas laukia vaiko, ar jis bus laimingas, ar nelaimingas, ar jis bus nugalėtojas, ar pralaimėtojas.
4. Ateities planas kuriamas daugiausia pagal šeimos instrukcijas. Kai kuriuos svarbiausius momentus galima pastebėti gana greitai, jau pirmojo pokalbio metu, kai psichoterapeutas klausia: „Ką tėvai jums pasakojo apie gyvenimą, kai buvote mažas?“
5. Iš kiekvieno nurodymo, kad ir kokia netiesiogine forma jis būtų suformuluotas, vaikas bando išgauti jo imperatyvią šerdį. Taip jis programuoja savo gyvenimo planą. Mes tai vadiname programavimu, nes nurodymas galiausiai virsta planu. Vaikas tėvų norus suvokia kaip komandą ir toks suvokimas gali išlikti visam gyvenimui, jeigu jame neįvyks koks nors dramatiškas lūžis arba įvykis. Tik dideli išgyvenimai, pavyzdžiui, karas arba meilė, kuriai nepritarė tėvai, gali jį akimirksniu išlaisvinti. Tyrimai rodo, kad psichoterapija taip pat gali suteikti išsivadavimą, tačiau gerokai lėčiau. Tėvų mirtis ne visada nuima užkeikimą. Atvirkščiai, daugeliu atveju tai jį tik sustiprina.
6. Dažniausiai vaikiški sprendimai, o ne sąmoningas planavimas sulaukus brandos, nulemia žmogaus likimą. Kad ir ką žmonės galvotų ar kalbėtų apie savo gyvenimą, neretai susidaro vaizdas, kad kažkoks galingas potraukis verčia juos kažko siekti ir ta siekiamybė labai dažnai neatitinka jų autobiografijos arba įrašų darbo knygelėje. Norintys uždirbti pinigus juos praranda, kol kiti nevaldomai praturtėja. Teigiantys, kad ieško meilės, kelia tik neapykantą net juos mylintiems žmonėms.
7. Žmogaus gyvenime scenarijaus baigtis yra nuspėjama, parašyta tėvų, tačiau ji negalios, kol nebus priimta paties vaiko. Žinoma, priėmimo nelydi fanfaros ir iškilminga procesija, bet vis dėlto vieną dieną vaikas gali atvirai pareikšti: „Užaugusi būsiu kaip mamytė“ (tai atitinka: „Ištekėsiu ir pagimdysiu tiek pat vaikų“) arba „Užaugęs būsiu kaip tėvelis“ (tai gali atitikti: „Būsiu nužudytas kare“).
8. Programavimas įprastai turi neigiamą formą. Tėvai užpildo vaikų galvas draudimais. Bet kartais jie suteikia ir leidimus. Draudimai apsunkina prisitaikymą prie aplinkybių (jie neadekvatūs), o leidimai suteikia pasirinkimo laisvę. Leidimai nepriveda vaiko prie bėdos, jeigu jų nelydi prievarta. Tikras leidimas yra paprastas „galima“, kaip, pavyzdžiui, žvejybos licencija. Berniuko niekas neverčia žvejoti. Nori – žvejoja, nori – nežvejoja.
9. Leidimas neturi nieko bendro su leidimu daryti viską. Svarbiausi leidimai – tai leidimai mylėti, keistis, sėkmingai tvarkytis su užduotimis. Tokį leidimą turintį žmogų lengva atpažinti, kaip ir žmogų, saistomą visokių draudimų. („Jam, aišku, leido galvoti“, „Jai leido būti gražiai“, „Jiems leidžiama džiaugtis“).
10. Reikia dar kartą pabrėžti: būti gražiai (kaip ir sėkmingai) – tai ne anatomijos, bet tėvų leidimo klausimas. Be abejo, anatomija turi įtakos veido dailumui, tačiau tik atsakant į tėvo ar motinos šypseną, dukros veidas gali pražysti tikru grožiu. Jeigu tėvai savo sūnuje matė kvailą, silpną ir nerangų vaiką, o dukroje – negražią ir kvailą mergaitę, tuomet jie tokie ir bus.
